Vertybės be paso: istorinė ir ideologinė universalizmo analizė

Savo naujoje knygoje „The West“ Georgios Varouxakis kritikuoja vieną iš labiausiai įsistovėjusių Vakarų politinės retorikos įpročių – tendenciją pripaišyti demokratijai, teisės viršenybei, lyčių lygybei ar, pavyzdžiui, spaudos laisvei apibrėžimą „Vakarų vertybės“. Iš pirmojo žvilgsnio, atrodo kaip nekaltas kalbos supaprastinimas, tačiau Varouxakis demonstruoja, kad tokia leksika sukuria prieštaringą logiką: Vakarai sako giną universalius principus, tuo pačiu metu pretenduodami į išskirtinę kultūrinės nuosavybės teisę į juos. Autoriaus priekaištas, kaip jau galima suprasti, nėra vien tik susireikšminimo semantikos detalėmis aspektas – jis atskleidžia, kaip normatyvūs teiginiai apie politinę laisvę persipina su civilizacine hierarchija. Pasak Varouxakis, vertybės negali kažkam priklausyti – jos gali būti tik gerbiamos, puoselėjamos arba niekinamos. Niekas neturi nuosavybės teisės į demokratiją – visuomenės kovoja dėl jos, plečia ją arba palieka už valstybės borto; ir ypatingai Vakarai, didžiąją savo istorijos dalį praleidę valdomi absoliučių monarchijų, kolonijinių imperijų, patriarchato ir skirtingo grūdo priespaudų – vargu ar yra tinkamas juridinis asmuo, galintis dalinti ir reglamentuoti nuosavybės teisę į laisvę ir lygybę.

Varouxakis aiškina, jog tai, ką šiandien vadiname „vakarietiškom vertybėm“, nėra autochtoniniai kultūriniai produktai, turintys tam tikrą civilizacinę ribą. Tai yra politiniai atradimai – suformuoti konfliktų, revoliucijų, ginčų bei kartais importuoti iš už Europos ribų. Atstovavimo institutai, pavyzdžiui, evoliucionavo sąveikoje su antikinėmis Viduržemio kultūromis; islamiška šviesuomenė palaikė filosofinį racionalizmą, kai krikščioniška Viduramžių Europa jį slopino; lygybės idėjos globaliai plito vykstant anti-kolonijiniams judėjimams. Taigi, vadinti visus šiuos pasiekimus „vakarietiškom vertybėm“ yra istoriškai netikslu ir politiškai nebrandu.

Tačiau Varouxakis argumentas gali būti dar labiau pastiprintas įterpiant į polemiką Slavojų Žižeką. Pastarojo ideologijos teorija atskleidžia, kaip universalizmas dažnai naudojamas ne radikaliam lygybės principui praplėsti, o kaip subtilus moralinės viršenybės mechanizmas. Taip ir idėja, kad demokratija yra „vakarietiška vertybė“ patylom įgalina Vakarus pozicionuoti save kaip natūralų universalizmo subjektą, kuris apibrėžia, kokia turėtų būti kiekviena tauta. Tai nėra tiesiog primityvi veidmainystė – tai ideologijos veikimas savo efektyvumo pike, kai dominavimas maskuojamas už geranoriškumo. Vakarų geismas būti etaloniniu laisvės įkūnijimu tėra simbolinė garantija užkirsti savęs kvestionavimą: jei Vakarai yra universalizmo šeimininkas, tuomet jų geopolitinis dominavimas jau yra ne dominavimas, o teisuoliška misija. Taip „vakarietiškų vertybių“ retorika transformuoja galią į pedagogiką – Vakarai tampa viso likusio pasaulio mokytoju. Būtent šioje politinio rentgeno vietoje Žižeko ideologinės fantazijos samprata yra itin iškalbi: fantazija čia veikia kaip istorija, kuri uždaro plyšį tarp Vakarų idealų ir realios praktikos. Kuo daugiau Vakarai pažeidžia savo šlovinamas vertybes – per karines intervencijas, kolonijinį palikimą, sisteminį rasizmą, politinę atskirtį – tuo intensyviau jie kartoja, kad minėtos vertybės priklauso jiems. Psichoanalizės kalboje tai vadinama fetišistiniu išsižadėjimu (fetishist disavowal): mes puikiai suvokiam, kad nesugebėjom įgyvendinti tų etinių principų, tačiau jie vis tiek yra mūsų.

Kita vertinga kontribucija šiam debatui, kuriai abu autoriai pritartų, yra konstruktyvi abejonė liberalų įsitikinimu, kad vertybės keliauja vien racionalaus įtikinėjimo keliais. Vakarų diplomatija dažnai daro prielaidą: jei tik kitos tautos būtų supažindintos su demokratija ir pliuralizmu, jos neišvengiamai šiuos dalykus priimtų. Visgi, galima teigti, kad universalios vertybės nėra priimamos vakuume – jos susiduria su konkrečiais socialiniais antagonizmais. Juk, prisiminkime, kad universalios lygybės samprata tapo istorine ne kvepiančių paryžietiškų salonų, o radikalaus Jakobinų teroro ir vergų sukilimų Haityje dėka. Laisvė nėra taikaus eksporto prekė – ji išraižoma visuomenės kūne iš apačios, iš nuskriaustų ir savo kraują liejančių už tiesą ir teisingumą. Varouxakis žodžiais papildant šią paternalistinio šlovinimo kritiką – universalizmas nėra Vakarų dovana pasauliui, jis gimsta iš kovų už savo orumą kiekviename žemyne. Iš kovų, kurios kadaise buvo vedamos ir prieš Vakarų imperijas.

Taigi, šiandien universalizmas tampa realus tik tuomet, kai prieštarauja jį proklamuojančio tapatybei. Jis tampa universalus būtent tada, kai niekas negali pasisavinti jo kaip savo kultūrinę privilegiją. Būtent todėl frazė „vakarietiškos vertybės“ yra kontruniversali: ji paverčia lygybę ne emancipacijos tikslu, bet priklausymo ženklu; Vakarai save pozicionuoja kaip išsivysčiusius ir apšviestuosius, o kitiems dera pastaruosius pasivyti – ir šitaip Vakarų hegemonija tampa savaime suprantama istorinio vystymosi trajektorija. Logiška teigti, jog, agituodami už „vakarietiškas vertybes“, Vakarų politikai pasąmoningai reikalauja iš nevakarietiškų šalių atsisakyti savo tapatybės. Remiantis šia logika, priimti Vakarų vertybes reiškia pripažinti Vakarus kaip brandos matą. Žižekas šią dinamiką vadina ideologine interpeliacija: subjektai raginami atpažinti save atvaizde, primestame dominuojančio Kito (dominant Other). Dėl to universalizmas ir tampa įžeidžiančiu, kai yra pristatomas kaip civilizacinis eksportas. Subjektai atsisako ne pačios demokratijos – jie atsisako pavaldumo, kuris implikuotas visa šita retorika.

Dėl to Varouxakis įtikinamai teigia, kad politiškai išmintingiau vadinti demokratiją tiesiog „demokratija“, bet ne „vakarietiška vertybe“. Visgi, Žižekas patarimą stumtų dar toliau: net demokratijos vadinimas universalia vertybe rizikuoja tapti ideologiniu, jei mes nesiimsim konfrontacijos su prieštaravimais ir plyšiais pačioje sistemoje. Liberalusis diskursas mėgsta priešinti „Vakarų demokratiją“ su „autoritariniais atstumtaisiais“, tačiau paklauskim savęs: o kas, jei vakarietiškos demokratijos formos jau persipynė su autoritarinėm tendencijom? Kas, jei „surveillance“ kapitalizmas, migrantų demonizavimas ar, pavyzdžiui, plutokratinė valdžia yra ne išorės primetamos grėsmės, bet vidiniai sistemos bruožai? Šia prasme, demokratijos stūmimas savo kultūrinėn nuosavybėn yra akivaizdus kelias paneigti jos trapumą. Vakarų moralinės viršenybės fantazija pridengia gąsdinantį faktą, kad demokratija visada yra netobula, visada yra pavojuje ir visada reikalauja kovos už orumą.

Taigi, užuot skelbę save istoriniais laisvės šeimininkais, Vakarai turėtų pripažinti, kad pasitikėjimas jais priklauso nuo pačių gebėjimo būti kvestionuojamiems ir kritikuojamiems kitų bei gebėjimo mokytis iš kitų. Kova už universalias vertybes yra ne civilizacinės nuosavybės teisės reguliavimas, o bendras, nesibaigiantis procesas, peržengiantis geografiją, istorinį paveldą ir galios hierarchijas.

Demokratija nėra Vakarų NT – tai yra vertybė, priklausanti visiems žmonėms.

Šaltiniai:

Varouxakis, G. (2025). The West: A History of an Idea. Princeton University Press.

Žižek, S. (1993). The Violence of Liberal Democracy. Assemblage, 20(20), 92–93. https://doi.org/10.2307/3181716.

Žižek, S. (2009). The Sublime Object of Ideology (1st ed.). Verso.

Alejandro Cegarra nuotrauka „The Two Walls“, paimta iš „2024 Photo Contest - World Press Photo Long-Term Project Award“ svetainės. https://www.worldpressphoto.org/collection/photo-contest/2024/Alejandro-Cegarra-LTPA/1.