Veikėjo melžimas, trykštantis kraujas ir pamiršta istorija: „Keliantis siaubą 3“ recenzija

2024 metų spalio 25 dieną Lietuvos kino teatruose skerdynių (slasher) žanro mėgėjams buvo atvertos durys į siaubo filmą „Keliantis siaubą 3“ (Terrifier 3). Siaubo filmų frančizė apie klouną Artą (ang. Art the Clown), režisuota amerikiečių režisieriaus Damiano Leone, sugrįžo dar žiauresniu ir kruvinesniu formatu. Tikrai ne truputį jautresniems žiūrovams skirtas siaubekas remiasi jau įprasta pirmų filmų formule – brutalumu, groteskiškomis žudynėmis ir į stalčių numestu scenarijumi be gilesnio jo išpildymo.

Damiano Leone filmai dažnai vertinami prieštaringai: vieni kritikai jį laiko meistrišku režisieriumi, gebančiu kurti kraupias ir vizualiai paveikias scenas, kiti dažnai pastebi, kad jo filmuose trūksta stiprių istorijų ir gilesnių temų. Vis dėltomąstant apie tai kyla smalsumas – kiek ilgai galima remtis vien tik kruvinomis skerdynėmis? Ar tikrai toks filmo „kampas“ gali užtikrinti siaubo filmo sėkmę ir pateisinti jo vertę?

„Keliančio siaubą“ filmai prasidėjo kaip visiškas pogrindinis reiškinys, kol prasiskynė kelią į dienos šviesą. Ne vieno interviu metu Leone užsiminė, kad dėl mažo biudžeto irnišinio (siaubo) žanro pasirinkimo buvo nuspręsta filmo nereklamuoti. Be to, be didžiųjų platintojų buvo sunku užtikrinti filmų rodymą kino teatruose, ypač mažesnėse rinkose. Dėl šios priežasties Lietuvoje pirmos dalys nebuvo rodomos, o ir pati apie „Keliantis siaubą“ sužinojau savo smegenis skandindama TikTok platformoje, kurioje šisslasher’is įgavo šlykščiausio filmo statusą.

Dabar supažindinsiu su filmo siužetu. Serijinis žudikas Artasir jo „padėjėja“ Viktorija apsigyvena apleistame name, kuriame Artas bando atgauti likusias jėgas po kovos su mergina Sienna Shaw (Lauren LaVera). Tuo tarpu Sienna stengiasi susidoroti su praėjusiame filme patirta trauma po jau minėto kruvino susitikimo su klounu Artu. Ji grįžta iš psichiatrinės ligoninės gyventi pas savo giminaičius kartu draugiškai ir šiltai švęsti artėjančias Kalėdas. Visgi žudikas taip lengvai nenori paleisti Siennos nuo kankynių, tad dėl sadistinių priežasčių ima terorizuoti ją dar kartą.

Pasakyti, kad „Keliančio siaubą 3“ siužetas menkas, būtų tas pats, kas nepasakyti nieko. Prisiminimų scenos, kuriose menkai gilinamasi į pagrindinės veikėjos santykius su tėvu ar vaikystės įvykius, pristatomos be stipresnio emocinio gylio. Net Siennos santykiai su giminėmis ar aplinkiniais neplėtojami pakankamai, todėl dialogai atrodo pritempti ir paviršutiniški. Scena po scenos viskas rutuliojasi taip, kad desperatiškai norėtum pamatyti žudynių vaizdus, kurie išgelbėtų nuo kylančio nuobodulio. Tik ar šiuo atveju neturėtum pajausti empatijos traumos kamuojamai merginai, o ne vartyti akis?

Filmo pasakojimas tampa antraeiliu dalyku – kaip kokia priemonė, kuria Artas perkeliamas nuo vienos kraupios žmogžudystės prie kitos. Nors ir pripažįstu, kad režisieriusišmano savo darbą ir puikiai perteikia šleikštulį ekrane, siaubofilmas neturėtų būti tik tuščios kruvinos žudynės be jokio motyvo. Taip, tai slasher’is, skerdynės kone privalo pavogti didžiąją dalį scenų, tačiau net ir skerdynių filmai turi prasmingą istoriją: 80-ųjų klasikiniai „Helovinas“ (Halloween), „Penktadienis 13-oji“ (Friday the 13th), „Vaiko žaidimas“ (Child‘s Play) ir kt.

Įvardytuose filmuose pasakojama ne vien apie žudymą – atskleidžiami gilesni visuomenės baimės ir traumos aspektai. „Vaiko žaidime“ perteikiama vartotojiškumo kritika, pasireiškianti per lėlę Chucky, kuri atgyja ir ima žudyti (taip atspindima technologijų ir materializmo keliama grėsmė). Šie filmai per savo siaubo elementus perteikia visuomenę kamuojančias problemas, kviesdami žiūrovą apmąstyti žmonijos silpnybes bei tamsiausius puses.

Negana to, „Keliantis siaubą 3“ lyg tyčia ima atkartoti ilgai užsitęsusį „Helovino“ žudiko Maiklo Majerso (ang. MichaelMyers) kaip slasher ikonos „melžimą“. Šis terminas kino industrijoje ir marketingo srityje reiškia nuolatinį pelnymąsi iš populiarios, tačiau visai išsisėmusios idėjos, siekiant kuo ilgiau pelnytis (ne į siaubekų temą, bet Fast and Furious frančizė yra idealus to pavyzdys). Žudiko atgimimas, kaip ir Maiklo Majerso atveju, leidžia tęsti filmus vien dėl žiūrovų dėmesio ir rinkodaros sukurtų lūkesčių: neva jei filmas sulaukia peržiūrų, kodėl gi nepakartojus to dar ir dar?

Būtent čia „Keliantis siaubą 3“ peržengia ribą tarp kūrybos ir komercijos – kai jau pagalvoji, kad žudikas pagaliau pasiekė savo galą, jis ima ir sugrįžta. Net ne dėl kokios nors gilios priežasties, o paprasčiausiai dėl filmo kūrėjų kūrybinio išsekimo. Vietoj to, kad būtų susikoncentruota į stiprią istoriją, lengviau yra „melžti“ publikos lūkesčius ir personažo žinomumą. Šioje jau trečioje filmo dalyje bandoma praturtinti klouno Arto praeitį, papildant siužetą tam tikromis praeities nuotrupomis, tačiau tai kaip tik atrodo kaip desperatiškas bandymas įkišti bet kokią prasmę ir kaip nors išlaikyti žiūrovų susidomėjimą.

Filmo režisierius Leone taip pat kalba apie paskutiniąsias merginas (ang. final girls), kaip pavyzdžiui, „Klyksmas“(Scream) pagrindinę veikėją Sidne Preskot (ang. Sydney Prescot). Paskutinioji mergina – siaubo filmuose pasitaikantis archetipas, kuris simbolizuoja stiprybę ir išgyvenimą, kai visi kiti veikėjai paprasčiausiai neišgyvena iki pabaigos. Šis personažas dažniausiai pasižymi stipriu charakteriu, leidžiančiu susidurti su blogio jėgomis ir triumfuoti.

Paskutinioji mergina yra ir „Keliančiame siaubą 3“ – tai ta pat Sienna, kuri sugebėjo išsisukti nuo Arto mirtinų pinklių. Tik čia atsigręžiu į „Klyksmo“ filmus: Sidnė Preskot visuose lieka gyva vos per plauką, tad iš to kyla prielaida, kad ir Siennos laukia toks pat nuobodus, absoliučiai su realybe prasilenkiantis likimas. Juolab Leone minėjo, jog istorijos tarp Siennos ir klouno Arto nutraukti dar nenori.

Tikrai ironiška, kad tokio filmo pabaiga palieka atviras duriskitam tęsiniui – panašiai kaip ir 80-ųjų minėtuose slasher‘iuose. Dar noriu grįžti prie pernelyg gausių kruvinų scenų, kurios tampa siaubo pakaitalu – vietoj jumpscares scenų pilna trykštančio kraujo, kuris atrodo itin nerealistiškai. Toks žiaurumas nesukuria jokios įtampos, tik menkai šokiruoja, sukelia pasibjaurėjimą. Tačiau tai retai kada sukelia baimę, kuri būdinga puikiems siaubo filmams, pavyzdžiui, „Išvarymas“ (The Conjuring), „Nusileidimas“ (The Descent), „Grėsmingas“ (Sinister) ir t. t. Visgi yra viena stiprioji pusė – kūrybiškas nefiltruotas žiaurumas, kuris visoms trims „Keliančio siaubo“ dalims suteikė unikalumo.

Vis dėlto nepaneigsiu kitose šio filmo recenzijose sutinkamo teiginio, kad klounas Artas tapo ryškia siaubo ikona. Personažo aktorius Davidas Howardas Thorntonas sukuria stiprų psichopato įvaizdį, kartu į vaidmenį įneša absurdiškumo per teatrališkus gestus, nebyliojo kino stiliaus mimiką ir groteskišką elgesį. Pavyzdžiui, klounas žudikas tyčiojasi iš aukų, persirengdamas moterimi ar net Kalėdų seneliu, arba su vaikiška šypsena veide kankina savo aukas. Arto nebylumas ir komiškas brutalumo derinys kuria bjaurų, bet tikrai išskirtinį „spektaklį“. Tiek to gėrio.

Personažas, atgimstantis ir vėl, ne prisideda prie siaubo žanro, o tik padeda išlaikyti tą pačią banalią istoriją. Žinoma, nereikia pamiršti, kad jau minėto filmo „Penktadienio 13-oji“ antagonistas Džeisonas Vuras (ang. Jason Voorhees) taip pat yra nenugalimas, bet šis veikėjas pats iš savęs turi pasakojimą, paremtą psichologinėmis traumomis ir papildantį filmą.

Džeisonas nuo vaikystės kentėjo patyčias, fizinį smurtą iš kitų vaikų, kol šie galų gale įstūmė jį į vandenį ir leido jam nuskęsti. Tuo tarpu klounas Artas – neturi jokios gilesnės motyvacijos, jam paprasčiausiai patinka kelti agoniją savo aukoms. Kai kuriems siaubo gerbėjams gal ir patinka toks apnuogintas veikėjo brutalumas, bet tiems, kurie ieško prasmingo veikėjo, teks ieškoti toliau.

„Keliantis siaubą 3“ tinkamas siaubo žanro fanatikams, vertinantiems žiaurumą ir vizualų groteską, bet ne norintiems gilesnės istorijos. Nors klouno Arto brutalumo proveržis juntamas dar stipriau nei pirmose dalyse, pasakojimas neatskleidė jokių stipriųjų pusių ir nesukūrė nė menkiausio emocinio ryšio. Filmas labiau primena idėjų brainstorm‘ą be aiškios krypties, nei gerai apgalvotą istoriją. Iš to belieka padaryti aiškią išvadą – kruvinos skerdynės be gilesnio siužeto ar veikėjų išvystymo neužtikrina siaubo filmo sėkmės ir visai nepateisina jo vertės.

Trumpai

„Keliantis siaubą 3“ – tai slasher žanro filmas, kuris 2024 m. spalio 25 d. pasiekė Lietuvos kino teatrus. Režisieriaus Damiano Leone kurtas siaubo filmas apie klouną Artą grįžo dar kruvinesniu formatu, tačiau išlaikė tą pačią formulę – brutalumas ir groteskiškos žudynės be stipresnės istorijos.

Filmo siužetas sukasi aplink Artą ir jo „padėjėją“ Viktoriją, apsigyvenusius apleistame name, o pagrindinė herojė Sienna bando atsigauti po ankstesnio susidūrimo su žudiku. Visgi Artas grįžta kankinti jos dar kartą, tęsiant filmų serijos krauju pasruvusią tradiciją.

Kritikoje pabrėžiama, kad filmo pasakojimas yra antraeilis ir neskiria dėmesio personažų vystymui, kas sukelia nuobodulį tarp žiaurių scenų. Nors vizualinis žiaurumas yra kūrybiškas ir šokiruojantis, jis nesukelia tikros įtampos. Filmas lyginamas su klasikiniais siaubo filmais, kuriuose skerdynės papildomos gilesnėmis temomis, tačiau „Keliantis siaubą 3“ tokio gylio neturi.

Klounas Artas vis dar išsiskiria savo groteskiškais ir teatrališkais veiksmais, o aktoriaus Davido Howardo Thorntono įkūnijamas personažas tapo ryškia siaubo ikona. Visgi be aiškesnės motyvacijos ir stiprios istorijos filmas tampa tik dar vienu frančizės „melžimo“ pavyzdžiu.

Galutinė išvada – filmas tinka žiauraus siaubo gerbėjams, bet ne tiems, kurie ieško prasmės ir emocinio ryšio.