Valstybės planavimo ribos: kodėl žiūrime į socialinių problemų sprendėjus kaip darželinukai į savo tėvus?

Kai esame penkerių ir mūsų žaislas sulūžta, neklausiame, kaip ar kodėl tai įvyko – tiesiog nunešam savo „nelaimę“ pas tėvus ir tikimės stebuklo. Tačiau daugelis mūsų, net ir užaugę, taip žiūrime į naujo lygio valdžios atstovus – kreipiamės į vyriausybes, politikus ir ekspertus, nuoširdžiai reikalaudami: „Išspręskit skurdą!“ arba „Sustabdykit klimato kaitą!“ Tiesa, labai klystam, galvodami, kad socialinės (dar vadinamos „planavimo“) problemos yra galvosūkiai, kuriuos galima neginčytinai išspręsti. Deja, bet valstybės socialinis planavimas nėra labirintas su vienu išėjimu, o moralės minų laukas, kuriame kiekvienas žingsnis – tai pasirinkimas ne tarp „teisingo“ ir „neteisingo“, o tarp „geresnio“ ir „blogesnio“. Šiandien galime matyti, kaip socialinių mokslų disciplinos kažkuriame savo vystymosi etape buvo iškraipytos lūkesčiais, nusirašytais nuo tiksliųjų mokslų – lūkesčiais, kad jos gali spręsti problemas taip, kaip matematikai ar inžinieriai sprendžia savo uždavinius. Apie šią klaidą ir yra šitas straipsnis

Remdamasis viešosios politikos tyrėjų Horst W. J. Rittel bei Melvin M. Webber straipsniu „Dilemmas in a General Theory of Planning“ (1973) pristatau, kuom visuomeninio planavimo iššūkiai skiriasi nuo šachmatų lentos uždavinių.

1. Planavimo problemos neturi jokių galutinių formuluočių

Socialiniai iššūkiai yra sudėtingi, kadangi jų suvokimas itin glaudžiai susijęs su realaus sprendimo paieška. Kitaip tariant, problemos apibrėžimas yra problema savaime, nes kiekvienas fenomeno apibrėžimas kartu yra ir krypties, kuria ketinama jį spręsti, nustatymas. Pavyzdžiui, jeigu pasakome, kad skurdas kyla iš netinkamo išsilavinimo lygio, savaime suprantama, išsilavinimo prieinamumo gerinimas tampa sprendimo žingsniu. Jei kitame etape teigiame, kad išsilavinimo sistemos pagrindinis trūkumas yra įstaigų ar specialistų stoka, tuomet naujų įstaigų kūrimas ar specialistų pritraukimas tampa kitu sprendimo žingsniu. Tačiau, jei skurdo problemą būtume apibrėžę per gyvenimo regionuose ir didmiesčiuose skirtumų prizmę arba per sveikatos sistemos netobulumą – mūsų sprendimai linktų visiškai kita kryptim ir reikalautų visiškai kitų patikslinimų. Pabaigoje matome, kad, jei šachmatininkas turi labai aiškias žaidimo variacijas kiekvienai situacijai – kaip gali judėti figūros, kur jos gali atsidurti ir t.t. – socialinių mokslų ekspertas jokių būdu negalėtų atrasti kiekvieno visuomeninės problemos siūlo, nes socialinis pasaulis yra ne virvė, o tūkstančiai vienas ant kito sumestų voratinklių. Nėra jokių kriterijų, kurie leistų įrodyti, kad visi egzistuojantys planavimo problemos sprendimai buvo nustatyti bei apsvarstyti.

2. Planavimo problemos neturi jokios „pabaigos“ taisyklės

Paprastai tariant, spręsdamas šachmatų uždavinį ar matematinę lygtį, žmogus gali žinoti, kada jo darbas baigtas – yra kriterijai, nustatantys, kad sprendimas buvo atrastas. Su planavimo problemomis viskas kitaip. Kadangi (pagal pirmąją tezę) problemos sprendimas yra neatsiejamas nuo jos šaltinio suvokimo ir kadangi priežastinės grandinės neturi pabaigos taško (nes socialinis pasaulis sieja tarpusavyje tūkstančius atvirų sistemų), sprendėjas visada gali bandyti padaryti dar geriau. Tačiau pats planavimo procesas dažniausiai sustabdomas ne dėl logikos dėsnių, o dėl išorės priežasčių: baigiasi laikas, pinigai, kantrybė. Galiausiai sprendėjas pasako: „Užteks ir tiek“, arba „Tai geriausia, ką galiu padaryti šio projekto ribose“, arba „Man patinka šis sprendimas“.

3. Planavimo problemų sprendimai guli ne „tiesos-netiesos“, bet „gerumo-blogumo“ ašyje

Egzistuoja nusistovėję kriterijai, leidžiantys objektyviai nustatyti, ar pateikta cheminio junginio struktūrinė formulė yra teisinga arba klaidinga. Šiuos sprendimus gali nepriklausomai patikrinti kiti kvalifikuoti asmenys, susipažinę su pripažintais vertinimo kriterijais, ir atsakymas paprastai būna vienareikšmis. Tuo tarpu socialinės problemos neturi teisingų ir klaidingų atsakymų. Daugelis planavime suinteresuotų pusių turi panašią kompetenciją, interesus bei teisę vertinti sprendimus, tačiau nė viena neturi nekvestionuojamos galios diktuoti oficialių sprendimo teisingumo kriterijų. Taigi jų vertinimai dažnai labai skirsis, priklausomai nuo grupinių/asmeninių interesų, vertybių sistemų ir ideologinių nuostatų. Vis tik svarbu pabrėžti, kad nepropaguoju totalaus moralinio reliatyvizmo – tik teigiu, kad joks sprendimas niekada negali būti teigiamai įvertintas visų valstybės piliečių dėl jų besiskiriančių interesų ir vertybių.

4. Nėra tiesioginio ir galutinio testo nustatyti, ar planavimo problemos sprendimas yra tinkamas

Matematikoje galima nedelsiant įvertinti, kiek geras buvo bandymas išspręsti užduotį. Sprendimo testavimas visiškai priklauso nuo nedidelės kompetentingos grupės žmonių, kurie yra susiję su problema ar ją sprendžia. Tuo tarpu socialinių problemų kontekste bet koks įgyvendintas sprendimas sukels pasekmių bangas, kurios truks ilgą laiką – beveik be konkretaus pabaigos taško. Visos sprendimo pasekmės negali būti įvertintos, kol pasibaigs visos pasekmių bangos, o mes neturime galimybės numatyti visų bangų įtakos visiems individualiems gyvenimams iš anksto ir per ribotą laiką.

5. Kiekvienas sprendimas, skirtas planavimo problemoms, yra „momentinė operacija“

Tokiose srityse kaip matematika, šachmatai ar mechaninė inžinerija problemų sprendėjai gali išbandyti įvairius sprendimus be jokių pasekmių. Nesvarbu, koks bus rezultatas kiekviename iš šių bandymų – tai neturi didelės reikšmės nei tiriamam objektui, nei visuomenės reikalams. Pralaimėtas šachmatų žaidimas retai turi pasekmių kitiems žaidimams ar „nešachmatininkams“. Tuo tarpu socialinių problemų atveju kiekvienas įgyvendintas sprendimas turi pasekmių – jis palieka „pėdsakus“, kurių neįmanoma ištrinti.

6. Kiekviena planavimo problema yra iš esmės unikali

Autoriai pateikia tokį pavyzdį: sąlygos mieste, kuriame projektuojamas pirmas metro, gali atrodyti panašios į sąlygas, tarkim, San Francisko, tačiau būtų itin neprotinga tiesiogiai kopijuoti San Francisko sprendimus. Skirtumai keleivių įpročiuose ar gyvenamųjų rajonų išdėstyme gali gerokai nusverti anksčiau „išbandytus“ sprendimus – šis bruožas liečia kiekvieną socialinę problemą.

7. Kiekviena planavimo problema gali būti traktuojama kaip kitos problemos simptomas

Pavyzdžiui, nusikalstamoji veikla gatvėse gali būti laikoma bendro moralinio nuosmukio, policijos neefektyvumo, skurdo ar bet kokio kito priežastinio paaiškinimo simptomu, kuris ekspertui labiausiai tinka. Problemos sprendimo lygis priklauso nuo analitiko pasitikėjimo savimi ir negali būti nustatytas remiantis logika, nes jokio „natūralaus“ socialinių problemų lygio nėra.

8. Planuotojas neturi teisės suklysti

Kaip teigė Karlas Poperis savo darbe „The Logic of Scientific Discovery“, mokslo principas yra toks, kad problemų sprendimai tebėra hipotezės, atviros paneigimui. Šis teiginys remiasi prielaida, kad hipotezės niekada neturi įrodymų – tik galimus paneigimus: kuo daugiau įvairių paneigimo bandymų hipotezė atlaiko, tuo geresne laikoma jos „patvirtinimo“ bazė. Būtent todėl mokslo bendruomenės nekaltina savo narių už hipotezių, kurios vėliau būna paneigiamos, iškėlimą. Tuo tarpu socialinių problemų pasaulyje jokio panašaus imuniteto nėra – tai ir lemia, sudėjus visus jau minėtus sunkumus, sprendėjų pragmatinius išskaičiavimus, atsižvelgiant į interesus, baimes ir skirtingas rizikas. „Kai atsakomybė guli ant kiekvieno tavo sprendimo, lengviausia yra nieko nekeisti...“

Apibendrinant, socialinių problemų sprendimas nėra paprastas, ir svarbu suprasti, kad jame nėra greitų atsakymų ar universalių metodikų. Iššūkiai, su kuriais susiduriame planuodami ir tobulindami mūsų visuomenę, labiau primena savotišką kelionę – nuolatinį procesą, kuriame kiekvienas žingsnis turi savo pasekmes. Taigi, vietoj to, kad tikėtume greitų paprastų sprendimų pažadais, turime pripažinti, kad socialinių problemų sprendimas yra nuolatinis bandymų, klaidų ir mokymosi procesas; o žmonės, kurie visgi pasirinko aktyvų bei sąžiningą darbą šioje srityje, verti piliečių pasitikėjimo ir supratingumo (sveiko proto ribose).

Grafinė medžiaga straipsniui:

Igor Afonin nuotrauka „Striped“, paimta iš „2025 World Street Photo Awards“ svetainės. https://worldstreetphotoawards.com/wspa-winners-2025/.

Šaltiniai:

Horst W. J. Rittel, & Webber, M. M. (1973). Dilemmas in a General Theory of Planning. Policy Sciences 4(2): 155–169. https://doi.org/10.1007/BF01405730.