Troškimai ir juos lydintys gyvūnai U. Toleikytės eilėraščių rinkinyje „Šuo vaiduoklis“

Troškimai ir juos lydintys gyvūnai Uršulės Toleikytės eilėraščių rinkinyje „Šuo vaiduoklis“

Uršulė Toleikytė. Šuo vaiduoklis. –Vilnius: Slinktys, 2024.

Ryškus mėlis, sąsajos su 1999 metų filmu „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (rež. Jim Jarmusch) ir ištrauka iš vaiko sąsiuvinio – būtent taip skaitytoją pasitinka debiutinė Uršulės Toleikytės knyga „Šuo vaiduoklis“ (2024 m). Autorinė užrašų ištrauka pirmame puslapyje taikliai pristato ilgesingą kūrinio toną: „...Norėjau, kad jis būtų nemiręs“ (p. 7). Į tris dalis (I. KIEMAS, II. TURĖJAU UŽMIRŠTI, III. DAUGIAU NESKAUDĖS) padalintas poezijos rinkinys dokumentuoja įvairias augančio žmogaus būsenas nuo ankstyvos vaikystės: „kai šešerių skendau vonioje“ („Maudynės“, p. 19), iki, numanoma, vėlyvos paauglystės, brandos etapo. Visus šiuos išgyvenimus lydi prisiminimų iškarpos, skausmo (tiek fizinio, tiek emocinio) motyvai, kurie glaudžiai susiję su knygos pavadinimu ir viršelio kuriamu įspūdžiu, mylimo gyvūno netektimi. Taip šmėžuojant praeities vaiduokliams poetės kūryboje vis grįžtama prie bandymų neprarasti ryšio su tuo, kas artima, bet laikina ir trapu.

Tai pirmoji U. Toleikytės knyga, tačiau autorė kuria jau ne vienerius metus, eilėraščiai spausdinti kultūriniuose žurnaluose, versti į užsienio kalbas. Poetė baigė psichologijos bakalauro studijas, dabar gilinasi į sociologijos mokslus ir bando žinias jungti su literatūrine patirtimi. Šios temos neapleidžia ir debiute „Šuo vaiduoklis“. Rinkinyje perteikiami augančio žmogaus vidiniai norais ir sapnais apipinti išgyvenimai, jį ugdančios aplinkos įtaka, matomas, rodos, neišvengiamas žiaurumas. Sesei išnyra žandikaulis, brolį nužudo kirviu, o mama žūsta autoavarijoje.

Be to, primenama ir apie pasaulinį karo kontekstą, dėl politinių konfliktų kenčiančias šeimas (pavyzdžiui: „Potvynis“, p. 34, „Pykšt Pokšt“ p. 38). Tuo knyga labiau susilieja, nei išsiskiria, iš šių laikų jaunųjų menininkų poezijai būdingų temų: būvio pasaulyje keliamos naštos, geopolitinių problemų, psichikos sveikatos sunkumų, vaikystės traumų aktualizacijos. Rašymo stilius taip pat modernus: rašoma verlibru, eilutės laužomos, retai kada rimuojama. Nepaisant to, U. Toleikytės kūryboje yra ir autorei savito žaismingumo. Nedaugžodžiaujančia, koncentruota, net ir naujam skaitytojui suprantama, kalba aprašomi išgyvenimai turi ir jaukių epizodų, prisiminimų.

Knygos pavadinimas – įkvėptas filmo „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ siužeto. Filme pagrindinis veikėjas, pravarde „šuo vaiduoklis“, yra juodaodis, bet gyvena vedinas samurajaus kodekso taisyklių, bendrauja su balandžiais. Jis treniruojasi siekdamas būti bet kada pasiruošęs apginti vietinės mafijos narį Luji, nes šis jam yra kartą išgelbėjęs gyvybę. Šuniška ištikimybė, būtis tarp realybės ir fantazijos – temos, kurios taip pat pasireiškia ir U. Toleikytės eilėraščiuose, tačiau, nepaisant teminių sąsajų, filmo intertekstas poezijos rinkinyje nėra dominuojantis. Nuorodų į meninius kūrinius knygoje galima aptikti įvairių ir ne vieną: nuo romano Mary Shelley „Frankenšteinas“ (1818 m.) ištraukos („Pasiutęs varnėnas“, p. 37) iki šių laikų pasaulinio garso atlikėjos Lana Del Ray dainos („Veršelis“, p. 26) bei nežinomos autorės, kuri pristatoma tik Rūtos vardu, žodžių: „tikiuosi, kad miegu / tikiuosi, kad pabusiu“ („Kita stotelė“, p. 44). Visgi, šuo ir kiti gyvūnai knygoje veikia kaip Uršulės Toleikytės poetinei kalbai būdingas kodas. Dar prieš pirmąjį kūrinio skyrių pateikiamas eilėraštis „Brolio metamorfozė“, kuris atlieka prologo funkciją. Jame lyrinis subjektas bejėgiškai stebi, kaip brolis kas dieną vis labiau virsta šunimi. Galiausiai, į jį kaimo girtuoklis sviedžia kirvį ir brolis miršta. Pervertus puslapį, vaikystės etapui skirtosios pirmosios „Šuo vaiduoklis“ dalies pirmas eilėraštis atliepia preliudui: šuo atgyja vaiduoklio forma ir liepia kalbėti, netikėti tais, kurie bando užtildyti („Kalbėk“, p. 15).

Be lyrinį subjektą lydinčio augintinio čia kartojasi ir paukščio motyvas. Šis dažniau ne lydintis kompanionas, bet vidinių lyrinio subjekto ar artimų žmonių išgyvenimų metafora. Trijų scenų eilėraštyje „Pasiutęs varnėnas“ paukštis veikia kaip mamos animalistinis pavidalas. Ji čia ir „pasiutęs varnėnas“, ir „atsitiktinis“ laukinis gyvūnas, kurį rajone „užkabino priekaba“ (p. 36). Trečioje dalyje pasakotojas sugrąžina į savo išgyvenimus, mokyklinėje aplinkoje patiriamą smurtą ir regi mamos vaiduoklį, kuris čia jau priartėja prie šuns vaidmens ir skatina : „neišduoki savęs / galvą kinkuok / nusispjauk“ (p. 37). Varnėnai vartojami ir kaip poetės tematinį lauką tęsianti metafora. Eilėraštyje „9:32“ paukščiai sužadina jautrią kūrėjo būsena: „varnėnai nutupia ant mano kojos / kapojasi įsitvėrę raiščių“ ir „9:32 / mano kojoj išnyra nervinis mazgas / tada suprantu – / reikia eiti šalin nuo sakinio“ (p. 93). U. Toleikytės eilėse vis besikartojantis vaiduokliškumas kiekvieną kartą yra aptakus ir, nepaisant pasakojimą primenančio stiliaus, sugrąžina į hermetišką lyrinio subjekto erdvę.

Originalų autorės balsą taip pat parodo tai, kaip drąsiai, bet su saiku, poetė žaidžia formaliaisiais tekstų aspektais. Eilėraščio „Maudynės” pateikimas tuo išsiskiria ryškiausiai. Kartu su lyriniu subjektu į vandens mėlį „panardinamas” ir skaitytojas. Raidės čia susiliejusios, baltos spalvos mėlyname puslapių fone, jas galima interpretuoti kaip skęstančio lyrinio subjekto pasąmonėje matomą šviesą, kuri „balta ir šilta kaip pienas” (p. 19). Toks estetinis sprendimas leidžia net ir iš pirmo žvilgsnio kiek paprastam, kino tropus (skęstantis žmogus mato šviesą, kuri simbolizuoja pomirtinį gyvenimą) primenančiam, kūriniui atgyti nauja forma, skaitančiajam iššaukti vandens sklaidomų saulės spindulių vaizdus.

Kaip kitą ryškiausiai pastebimą žaidimo su forma pavyzdį galima būtų išskirti eilėraštį „Jūros kriauklė”. Per du puslapius eilėmis pateiktas minčių srautas apibrėžtas linijomis, primenančiomis dvi atvertos kriauklės silueto dalis. Pirmoje dalyje/puslapyje lyrinis subjektas tarsi bendrauja su partneriu, vis kreipiasi į numanomą žmogų (galbūt tik į save), tad skaitant jaučiama intymi atmosfera, o pati kriauklė tarsi tampa to gležno, gilaus momento saugotoja, kieto kiauto simboliu. Šis vandenynų objektas – tai ausies forma, jūros ošimas, tai viduje sulaikytas jausmas: „ir taip visai be žodžių / pabučiuoji jūros kriauklę mano ausy” (p. 68). Be švelnaus paviršiaus, kriauklė turi ir aštrius kraštus. Pirmos dalies paskutinės eilutės iškelia vidinį konfliktą, atmetimo reakciją: „protas juk protas svarbiausia kaip be jo sugrįšim namo / svirduliuodami einam sakytum girti bet ne aš” (p. 68). Staiga viskas pasisuka ir kitame puslapyje lyrinio subjekto monologas dar padrikiau susimaišo su menamu dialogu. Eilėse susipina jūros vaizdai, sapno motyvai ir ginčas: „bet tu negirdi tu netiki jie netiki“. Emocijų protrūkis baigiamas jautriu prašymu: „jei sakysiu tiesą jei pažadu tikrai ar patikėtum / ar liktum mano ausy saugoti jūros kriauklę” (p. 69). Šie pabaigos žodžiai taip ir lieka ties knygos įlinkiu, giliausioje kriaukles daly. Kūrybiškai išnaudojant formas sustiprinama emocinio dualumo pajauta. Tiesa, nors ir kriauklė ryškiausiai skaitytojui atveriama šiame eilėraštyje, jos nuotrupų galima aptikti ir kituose tekstuose.

Jaunosios poetės eilėraščių rinkinyje „Šuo vaiduoklis“ sujungiami šiuolaikinis, praeities ir anapusinis pasauliai neapsiriboja vien ties slogia mirties neišvengiamumo samprata. Uršulės Toleikytės poetika savita dėmesingumu poetinės funkcijos išraiškai, paprastumu ir žaismingumu, kuris tuo pačiu nevengia ir gilių temų, geba netikėtai užklupti skaitytoją. Tekstai mena dabar plačiai paplitusį lyrinį poezijos žanrą, bet kartu neretai primena ir kinematografiškus pasakojimus. Tai – šios autorės rodomas potencialas savitai derinti žmogaus sąmonės ir mus supančio pasaulio dualumą. Siekiama ne klaidinti skaitytoją, o kartu patirti realybės ir kitų matmenų samplaiką, išlaikyti nuoširdų, savo vietos pasaulyje nerandantį ir ieškantį, balsą.