Tribūnų šešėly: ar religinėms idėjoms viešojoje erdvėje reikia savo skaistyklos?

2022-ųjų gegužės 26 diena: Seimo narys Petras Gražulis, kalbėdamas su žurnalistais parlamento rūmuose, „cituoja Evangeliją“ ir išvadina homoseksualius žmones „išsigimėliais, platinančiais venerines ligas“, pasiūlydamas jiems „gydytis“.

2024-ųjų rugsėjo 20 diena: Europos Parlamento narys p. Gražulis, kalbėdamas plenarinėje sesijoje, pareiškia, kad Europą siaubiantys potvyniai yra „Dievo bausmė už tai, kad žmonės nusigręžė nuo Dievo ir propaguoja genderizmą bei homoseksualumą“.

2025-ųjų kovo 14 diena: Europarlamentaras Petras Gražulis, kalbėdamas iš tribūnos plenarinėje sesijoje, audringai kaltina liberalius politikus esą tie „nukryžiavo Dievą ir pastatė vietoj jo genderistinę ideologiją“.

Politikos mokslų ir viešosios komunikacijos akademinėje erdvėje į tokius religija grįstus politikų pasisakymus dažniausiai žiūrima kaip į įrankį, kuriuo radikalios dešinės populistai bando pasiekti savo auditoriją bei „tampyti“ už simpatikų psichologinių baimių ir kompleksų „virvučių“. Tačiau šiame tekste siūlome jums pažvelgti į tokius pasisakymus – kurių nevengia ir kiti žinomi populistai kaip, pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis, Valius Ąžuolas arba Ignas Vėgėlė – per prizmę, nesumenkinančią religijos vaidmens visuomenės ir valstybės gyvenime. Kitaip tariant, pasinaudojant vokiečių filosofo Jürgen Habermas straipsnio Religion in the Public Sphere idėjomis, pažvelgti į politikų elgesį, izoliavus jį nuo populizmo teorijos ir pripažinus religines pažiūras savarankišku bei pilnavertį vaidmenį viešajame gyvenime atliekančiu veiksniu.

Savo istoriniame straipsnyje J. Habermas aprašo kito akademiko, politikos filosofo John Rawls, teoriją ir kritiškai į ją atsižvelgdamas suformuluoja savo originalią poziciją. Dėl tokios reikšmingos Rawls įtakos Habermas tekstui jums pristatysime abi teorijas.

Vis tik, prieš detaliai aprašant akademikų pozicijas, apibendrinsime demokratijos ir viešosios diskusijos sampratų tiesioginį ryšį – juk būtent apie viešąją erdvę ir joje vykstančius procesus rašo paminėti autoriai. Kaip žinoma, demokratija turi dvi pagrindines funkcijas – užtikrinti atspindintį daugumos valią politinį sprendimų priėmimą ir užtikrinti visų visuomenės narių teisę būti išgirstiems diskusijos metu. Pastaroji demokratijos funkcija dar vadinama deliberatyviąja. Svarbu suvokti, kad būtent viešoji diskusija, atspindinti visas visuomenėje egzistuojančias pozicijas, ir padeda daugumai tiksliausiai įvertinti, koks sprendimas yra „geriausias“, bei tą galutinį daugumos „norą“ nustatyti.

Tiek Rawls, tiek Habermas teorijų atramos taškas yra tai, kad modernios Vakarų valstybės pripažįstą savo pasaulietinį charakterį, atsispindintį šių šalių konstitucijų punktuose, teigiančiuose, kad 1) valstybės ir bažnyčios institucijos yra atskirtos ir savarankiškos bei kad 2) valstybė nenustato vienos oficialios religijos ir palieka piliečiams laisvę išpažintį savo pasirinktą tikėjimą arba neišpažinti jokio. Lietuvos Konstitucijoje šie teiginiai yra atspindėti II-ojo skirsniaus 26-jame ir III-ojo skirsniaus 43-ajame punktuose. Autoriai apibūdina tokius valstybės bruožus kaip pasaulietinius ir pagrįstus klasikinio liberalizmo ideologija. Visgi, pabrėžia Habermas, tokią valstybės pasaulietinę viziją galima išskirti į du tipus: „prancūziškąjį“ ir „amerikietiškąjį“. Pirmasis gimė Didžiosios revoliucijos metu – jis pasižymi tuom, kad valstybė neigiamai žiūri į viską apimančią bažnyčios valdžią (kas, žinoma, atspindi Prancūzijos istorinį kontekstą XVIII a.); todėl valstybė siekia visiškai pašalinti religiją iš viešojo diskurso, duodant piliečiams teisę ją išpažinti privačiame gyvenime. JAV gi tikėjimo laisvės reglamentavimu nebuvo siekiama pašalinti religijos iš viešojo gyvenimo, o tiesiog užtikrinti, kad nė viena religinė institucija negalėtų primesti savo valios piliečiams. Valstijose buvo tikima, kad skirtingos religinės grupės gali veikti viešai ir tuo pačiu metu taikiai sugyventi, remdamosios abipuse pagarba. Taigi, apibendrinant, pasaulietinė valstybė yra suprantama arba kaip neutrali religijai (Habermas pozicija), arba kaip „saugojanti“ pliuralistinę visuomenę nuo religijos įtakos (Rawls pozicija).

John Rawls religijos vietą viešojoje erdvėje įvertina naudodamas viešojo racionalumo (public reason) ir pilietiškos pareigos (duty of civility) sąvokas. Jis teigia, kad pasaulietinėje demokratinėje valstybėje politinis legitimumas ir teisingumas turi būti grindžiami principais, kuriuos gali priimti visi piliečiai, nepaisant jų religinių įsitikinimų. Tai atitinka natūralaus racionalumo (natural reason) idėją, pagal kurią viešos diskusijos turi remtis argumentais, prieinamais visiems, o ne tik religinės doktrinos adeptams. Kodėl gi daroma prielaida, kad religiniai teiginiai yra neprieinami pasaulietinių pažiūrų žmonėms? Dėl dviejų tokių teiginių dedamųjų: mito („x yra teisinga/gera, nes taip rašo, pvz., mano šventoji knyga“) ir ritualo („x yra teisinga/gera, nes taip tiki ir elgiasi mano bendruomenė“). Rawls suformuluoja pilietiškos pareigos principą, reikalaujantį, kad tikintieji piliečiai politinės diskusijos metu savo religinius argumentus išverstų į pasaulietinę kalbą. Pavyzdžiui, „Mes esame prieš abortus, nes kiekvienas gyvenimas yra šventas ir dovanojamas Dievo pagal Jo valią“ turėtų būti išversta į „Mes esame prieš abortus, nes iš humanistinės perspektyvos kiekvienas žmogus, įskaitant dar negimusius kūdikius, turi teisę į gyvenimą, ir gyvybės apsauga yra pagrindinis žmogaus orumo ir visų kitų žmogaus teisių pamatas.“ Be abejo, vertimas savaime nereiškia, kad pasaulietinių pažiūrų žmonės su idėja sutiks – jis reiškia, kad į tam tikros problemos aptarimą galima bus įtraukti visus visuomenės narius, nes jie galės pilnai suprasti vienas kito argumentus. Taip pat svarbu paminėti, kad Rawls aprašytą vertimo prievolę grindžia ne formaliu įstatymu, o moraline pareiga, implikuodamas, kad tikintieji turi atrasti savo asmenybėje „teo-etinį balansą“ (theo-ethical equilibrium).

Petras Gražulis, žiūrint iš Rawls perspektyvos, visiškai neįstengia savo asmeninių religinių pažiūrų išversti į pasaulietinę kalbą ir perkelti savo argumentus į tokį lygį, kuriame jie taptų prieinami konstruktyviai demokratinei diskusijai plačioje visuomenėje. Kitaip tariant, p. Gražulis, būdamas visuomenės atstovu politinėje institucijoje ir nešdamas pareigą dirbti demokratijos gerovei, neįstengia veikti deliberatyvios politikos lauke ir savo neaiškiomis (viešojo racionalumo prasme) replikomis neatneša jokio [teigiamo] indėlio demokratiniam procesui.

Jürgen Habermas laikosi kitos pozicijos negu Rawls. Jis remiasi senu mąstytojo Imanuelio Kanto principu, teigiančiu, kad kiekvienas „turi“ suponuoja „gali“ („Every 'ought' supposes 'can'“) – niekas neturi teisės nustatyti etikos/moralės standarto, kuris realybėje negali būti įgyvendintas. Habermas pabrėžia, kad tikintiesiems religija nėra „akiniai“, kuriuos jie visada gali tai užsidėti, tai nusiimti nuo savo politinių pažiūrų – religija jiems yra gyvenimo būdas, liečiantis kone kiekvieną jų poelgį ir veiksmą. Jis teigia, kad dėl to liberalioji pasaulietinė valstybė turėtų siekti išlaikyti neutralumą religijoms, o ne „išvalyti“ politiką nuo jų. Tai reiškia prievolę vertimui tik oficialiose politinėse institucijose, o neformalioje viešojoje erdvėje - religinių pasisakymų toleravimą. Pasak Habermas, vertimas į pasaulietinę kalbą grasina tikinčiųjų žmonių tapatybei svarbias, sakralumu ir mitu grįstas dalis sumenkinti arba sunaikinti, šitaip diskriminuodamas piliečių teisę į laisvą tikėjimo išpažinimą ir orumą. Tačiau Habermas sutinka su Rawls ties to, kad institucine prasme valstybė ir religija privalo būti atskirtos, siekiant išvengti religinės daugumos represinės valdžios, kai ši dauguma politinėse diskusijose naudoja religinius argumentus ir atsisako pateikti visiems prieinamus savo sprendimų paaiškinimus, kuriuos pralaimėjusi mažuma, nesvarbu, ar ji pasaulietinė, ar kitų tikėjimų, galėtų suprasti ir įvertinti remdamasi bendrais teisingumo standartais.

Prieiname išvada, kad, žiūrint iš Jürgen Habermas perspektyvos, Petro Gražulio religiniai pasisakymai neformalioje viešojoje erdvėje tarnautų demokratijai ir jos principams – jie leistų jam išsaugoti savo unikalią tapatybę, puoselėti savo kultūrą bei laisvai užsiimti bendra diskusija/veikla su kitais tikinčiaisiais. Tačiau Habermas nepateisintų p. Gražulio pasisakymų formaliose politinėse institucijose – nei Seimo rūmuose, nešant visos tautos atstovo statusą, nei iš Europerlamento tribūnos. Šiuose atvejuose religinės pažiūros turėtų būti arba visiškai paliktos už institucijos durų, arba išverstos dar iki žengiant pro tas duris.

Šaltiniai:

Habermas, J. 2006. „Religion in the Public Sphere“. European Journal of Philosophy 14(1): 1–25. https://doi.org/10.1111/j.1468-0378.2006.00241.x

Originalaus paveikslėlio autorius – Nikita Germanovičius