Nuo kovos už lygybę iki kosmetikos patriarchatui – kaip buržuazinis feminizmas tapo išnaudojimo sistemos papuošalu

1908-aisiais tūkstančiai moterų išėjo į Niujorko gatves, reikalaudamos darbo dienos sutrumpinimo, su žmogaus orumu derančiu atlyginimų ir balsavimo teisių. 1910-aisiais feministė ir socialistė Klara Cetkin pasiūlė kasmet kovo mėnesį minėti moterų-darbininkių visuotinį solidarumą. Laikui bėgant, tradicija įsitvirtino būtent Kovo 8-ąją. XX-ojo amžiaus pradžioje tai buvo diena, skirta ne gėlėms ir meiliems komplimentams, o streikams ir politiniams manifestams. Šiandien Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių ši istorijos dalis tapo sumenkinta iki deklaratyvios datos – kosmetinio gesto, beveik nepaliečiančio materialinių dirbančiųjų moterų gyvenimo sąlygų. Ką pasakytų šiandien Roza Liuksemburg, pamačiusi gėlių kalnus, užverčiamus ant Lietuvos moterų, vis dar uždirbančių 13 proc. mažiau negu vidutiniškai uždirba vyrai? Ar ji atpažintų Kovo 8-ąją, kadaise gimusią iš socialistinio protesto, įmonių reklamose ir Instagram‘o postuose, kurie šiandien tą šventę lydi? Šio prarasto radikalumo permąstymas nėra kvietimas kurstyti romantizuotą revoliuciją – tai pastanga sudaryti aiškesnį vaizdą į Lietuvos moterų darbo sąlygas formuojančią ekonominę santvarką. Tai rauda feminizmui, kuris nesimaskuoja elito profesiniais rūpesčiais, bet atkreipia dėmesį į visą klasės, darbo jėgos ir lyties išnaudojimo tikrovę.

Šiame straipsnyje apžvelgiama buržuazinio feminizmo doktrina, aprašyta bell hooks (pseudonimas naudojamas išlaikant autorinę ortografiją) knygoje Feminist Theory: From Margin to Center. Tai daroma, siekiant kritiškai pažiūrėti į ekonominę sistemą, kuri tęsia formuoti Lietuvos moterų gyvenimą. hooks kūryboje pateikta kritika pabrėžia, kaip buržuazinis feminizmas, sutelkdamas dėmesį į aukštąjį išsilavinimą įgijusių baltos rasės moterų siekius, nepaiso darbininkių klasės moterų materialinės realybės. Nuo sovietų režimo išsigelbėjusi šalis, kurios ekonominė sistema pagrįsta laisvąja rinka – Lietuva ir toliau susiduria su ženkliais atlyginimų, darbo galimybių ir lyčių lygybės skirtumais. Feminizmas, kurį bell hooks kritikuoja, vis dar „švenčiamas“ viešojoje politikoje, nors jis nesugeba išspręsti paminėtų kritinių klausimų. Vietoj to, jis palaiko pažangos iliuziją, palikdamas už visuomenės borto didžiąją daugumą moterų, uždarytų „stiklinėje“ mažų atlyginimų ir nesaugaus darbo dėžėje.

Antroji feminizmo banga, pražydusi 1960-1970 metais, postulavo, kad moterų emancipacija yra neatsiejama nuo jų teisių žengti į darbo jėgos rinką. Tačiau ši išsivadavimo nuo patriarchalinės priespaudos vizija, kaip rašo hooks, buvo pagrįsta viduriniosios klasės išsilavinusių moterų patirtimi. Šios moterys siekė išsivaduoti iš buitinės aplinkos ir patekti į profesinį pasaulį, matydamos savo dalyvavimą apmokamame darbe kaip būdą pasiekti asmeninę autonomiją. Tačiau daugeliui moterų iš žemesnės socialinės ir ekonominės aplinkos, darbas buvo ne kelias į emancipaciją, o veikiau papildoma vergovės forma. Darbininkių klasės moterims apmokamas darbas buvo susijęs ne su asmenybės augimu, o su kova dėl išlikimo – jos dirbo, kad sutaupytų vaikų drabužiams ir maistui, didėjančiai nuomos ir švietimo įstaigų įmokų kainai. Be abejo, kai tavo vyras yra teisininkas, norėsis gauti galimybę dirbti jo darbą – tačiau kai tavo vyras yra troleibuso vairuotojas arba valytojas, psichologiškai pagrįstas noras bus likti namie, matant jo darbo rezultatus: daug pastangų ir kalnas emocinio krūvio, duodantys menką atlyginimą. hooks pabrėžia šią prarają tarp feministinio judėjimo idealo („darbas kaip išsivadavimas“) ir daugelio moterų niūrios tikrovės

Lietuvoje situacija esmingai nesiskiria. Nepaisant didelės pažangos lyčių lygybės srityje nuo Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais metais, moterys Lietuvoje vis dar susiduria su tomis pačiomis struktūrinėmis ekonominėmis kliūtimis. Moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumas tebėra dešimtmečiais neišsprendžiama problema – moterys uždirba vidutiniškai 13,6 proc. mažiau nei jų kolegos vyrai. Moterys sudaro neproporcingai didelę darbo jėgos dalį mažiau apmokamuose sektoriuose – socialinės rūpybos, sveikatos, švietimo. Senyvo amžiaus moterų rizika atsidurti žemiau skurdo ribos siekia 43 proc., kai vyrams šis skaičius yra 20 proc. punktų žemesnis. Tokią ekonominę nelygybę dar labiau apsunkina kultūrinė normą, numatanti, kad moterys turėtų prisiimti didžiąją dalį neapmokamo buitinio darbo namuose, kas riboja jų galimybes pilnavertiškai dalyvauti darbo rinkoje. Pastaraisiais metais, nors buvo stengiamasi skatinti lyčių lygybę darbo rinkoje, šios reformos iš esmės ignoravo darbininkių klasės moteris.

Lietuvos parlamente, kur dauguma politinių veikėjų vis dar yra vyrai, moterų teisių diskursas dažnai formuojamas ne kolektyvinės kovos keliu, o individualiomis pastangomis. Šis neoliberalus, individualistinis požiūris į feminizmą dažnai sutelktas į nedidelės moterų grupės profesinę sėkmę, ignoruojant daugumos poreikius. Ši siaura, buržuazinio feminizmo vizija nesugeba pakeisti ekonominės sistemos, betonuojančios lyčių nelygybę. Kaip teigia hooks, buržuazinis feminizmas nėra radikalus iššūkis patriarchatui, o veikiau status quo palaikymas. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas moterų integravimui į esamas valdžios struktūras, nesprendžiant klasių išnaudojimo ir ekonominės nelygybės klausimų. Kita žymi feminizmo teoretikė, Carole Pateman, savo knygoje The Sexual Contract teigia, kad kapitalizmas ir patriarchatas yra dvi integraliai susijusios iš originalaus socialinio kontrakto, suformuluoto Tomu Hobsu, kylančios dalys. Ji siūlo marksistinę šios koncepcijos interpretaciją: Hobso galingos valstybės vizija, įtvirtinanti legitimią valdžią ir palaikanti jos status quo, gali būti vertinama kaip valdančiojo elito galios stiprinimas, atveriantis kelią kapitalistinei sistemai. „Pirma vyrai susitarė, kad jie yra laisvi tarpusavyje, o vėliau sutiko, kad jie turi teisę subordinuoti sau moteris.“ Šis dominavimas yra įtvirtintas ekonominėse ir seksualinėse sistemose, kuriose moterų kūnas ir darbas yra nuolatos išnaudojami.

Buržuazinio feminizmo „pergalė“, pastebima moterų skaičiuje privataus sektoriaus vadovaujančiose pareigose augime, tik gilina minėtą atskirtį. Šios moterys, dažnai kilusios iš viduriniosios klasės aplinkos, šlovinamos už tai, kad prasiveržė pro stiklines lubas, tačiau dauguma moterų-darbininkių lieka įstrigusios aklavietėje ir neturi prieigos prie prasmingo socialinio mobilumo. Toks dėmesys individualiai sėkmei padeda stiprinti kapitalistinę sistemą, kuri ir toliau išnaudoja moteris-darbininkes. Šis klasinis feminizmas taip pat sustiprina Lietuvos rasinę hierarchiją. Kaip viduriniosios klasės amerikiečių feministės namų darbą perkėlė menkai apmokamoms tamsiaodėms ir Lotynų Amerikos moterims, Lietuvos buržuazinė klasė vis labiau remiasi mažai apmokamomis migrantėmis iš Ukrainos, Baltarusijos, tolimesnių Rytų ir Afrikos šalių. Šios moterys tvarko lietuvių namus, rūpinasi lietuvių vaikais ir pagyvenusiais žmonėmis, aptarnauja lietuvius prie parduotuvių kasų, vežioja lietuvius viešajame transporte. Tačiau feministiniame diskurse Lietuvoje retai kalbama apie į tautybę ir į rasę atsižvelgiančią mažo darbo užmokesčio feminizaciją. Vietoj to, žiniasklaida šlovina CEO-moteris ir moteris ministres, pristatydama jų sėkmę kaip nacionalinės pažangos simbolį.

Tačiau pokyčiui nereikia visiškai atmesti parlamentinės politikos – reikia pakeisti tos politikos prioritetus. Seime derėtų siekti politikos, kuri bet kokį moterų darbą pripažintų gyvybiškai svarbiu visuomenei, progresiniais mokesčiais finansuotų vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūrą, stiprintų visų darbuotojų (įskaitant migrantus) socialinę apsaugą, skatintų lyčių lygybės programas viešajame ir privačiame sektoriuje. Tokia darbotvarkė ne tik tarnautų moterims, bet ir mestų iššūkį pačioms ekonominėms struktūroms, į kurias remiasi jų išnaudojimas.

Kovo 8-oji privalo tapti ne tik gėlių, bet ir reikalavimų diena – diena, kai reikia vėl susieti feminizmą su jo radikaliomis egalitarizmo šaknimis. Užuot švęsdami individualias sėkmės istorijas, turėtume susigrąžinti Kovo 8-ąją kaip dieną, kai kalbama apie atlyginimus, darbo valandas ir socialines garantijas. Tai į ateitį žvelgianti vizija – feminizmas, kuris remiasi bell hooks idėja ir juda iš paraščių į centrą, nuo individualaus siekio iki visuotinės emancipacijos.