Diana Koncevičiūtė

Diana Koncevičiūtė

Išskleidusi vario spalvos sparnus, ji, išdidžiai pakelta galva į viršų, brenda į pavasarėjimo nelaukiančius vandenis. Jos nepasiekta pabaiga, - tiesiog kyla vidinius šešėlius griaunantis noras sustoti, nuleisti galvą, pabūti labiau žmogumi ir, žvelgiant į savąjį vandenyno atspindį, paklausti: ,,Kodėl tu plukdai ledus nuo manęs, bet ne mane pačią kartu su jais?” Jos nepasiekta pabaiga yra tik gailestinga akimirka, dėl kurios oda suskyla… Be kovoms skirtų šarvų, be ginklų… Tik ji čia. Iš naujo susipažįsta.

,,Diana – romėnų medžioklės ir mėnulio deivė.”

Mano likimą ženklinantis vardas yra lydimas mėnulio, kuris apglėbia verkiančią saulę, kai ji sau atrodo pernelyg ryški. Kai Laisva Paslaptis ir Atvira Šiluma susijungia, tebūna sukurtas vienas iš mistiškiausių, gyviausių, žaismingiausių bei drąsiausių energijos virsmų, kurie, ne, neparklupdo manęs. Tai – prabudimo šokis. Jeigu vilkai išlenda iš urvų kaukti, aš leidžiu. Mano kūnas vis tiek atsigauna ir vidinės gijos, skirtos man ir tos, kurias iš išorės įsileidžiu, pulsuoja – paprastai ir laikinai, besekant Visatos grojamos muzikos ritmu. Taisyklės ar žaidimas? Galbūt lygu.

Kiekvienas mano žodis yra kapsintys lašai įkvėpimo ir glostymo, skirti sergančioms, užgniaužtoms bei nusiminusioms gėlėms. Skirtingos ,,realybės” rolės, keliančios egzistencinį pasimetimą, tampa menkos prieš ritualus. Nesu ,,aš”, nesu ,,dabar”. Esu visų, ir jūsų.

…mėnulis šypsosi...

skrydis į tapatumą

šį vasarį
kraujo telkiniu
paženklinti baimės namai
nukloja nuo kūnų
skaisčius šiltus patalėlius
menkas užsidengimas
spengianti tyla po šūvių
į nekaltus

prablaškantis hedonizmas
transformavosi į
postmodernaus pasaulio
psichopatišką
demonų šokį

spėlionės yra
jausmų maišaties
paviršius

laistome saulėgrąžą
pamiršdami trumpam
ko neįstengėme nepadarėme
ir galiausiai gailimės

tarot

once my nudity
is meant
to be strong for freedom
i will make a grand
toast for
our nihillistic celebration

the burning desire
in my eyes
will keep being able
to handle their intensity
all the doubts
how to look straight
into what is mirroring
me
will be vanished


let it fly

unbelonged

the butterfly of silk
was buried alive under my skin

the seasons of dusty tears
formed an unusually psychotic
coccon

that's where
i wanted to be folded in
so
i wouldn't feel how
the butterfly of silk
bit my lungs to
make me stop inhale
to what actually
kept me stuck
in the
contrasts of
roayalities
dimensions
or whatever

the kingdom of butterflies
started to puke on silk

brilliant and psychotic
it's all about the big rise
which is about to come