Lingvistinę operą „Fallout of the Stimulus“ pristatę jaunieji kompozitoriai : krisim tol, kol neprisitrėkšim!

JAUNIMO PULSAS

11/15/20244 min read

Jaunųjų menininkų kolektyvas, rugsėjo 19, 20 ir 24 dienomis moksleiviams pristatė edukacinį projektą, besiremiantį lingvistine opera-performansu „Fallout of the Stimulus“. Projekto tikslas – pagilinti moksleivių žinias apie šiuolaikinį meną, jo išraiškos priemones bei kalbinius procesus ir jų sąsajas su tokiomis socialinėmis problemomis, kaip kalbų nykimas ar žmogaus laisvė atšiauriomis aplinkybėmis.

Kviečiame leistis į trumpą pasivaikščiojimą po projekto kūrybinius užkulisius kartu su operos-performanso kompozitoriais Ieva Raubyte ir Karoliu Dabulskiu.

Kas yra Fallout of the stimulus?

K. D. Lingvistinė opera-performansas

I. R.Tai yra jauno žmogaus individo istorija, kurioje atsiskleidžia įvairiausi aplinkos stimulai ir yra vaizduojamas besiformuojantis žmogus.

Kodėl opera?

K. D. Todėl, kad žvelgiant į operą kaip į žanrą, mes naudojam pagrindinį šio žanro principą —tekstas, muzika ir jų santykis. Mes tai savotiškai perinterpretuojam. Per savo santykį su medžiaga ir principus, kuriais vadovaujamės iš lingvistikos kaip atskiros disciplinos, kurią jungiam su muzika.

Apie ką?

K. D. Apie žmogaus augimą. Koks nevienodas ir netolygus jis gali būti.

I. R. Šio kūrinio tikslas yra permąstyti operą, permąstyti performansą, lingvistinius principus ir bandyti juos įprasminti operos žanre.

K. D. Jeigu pasikliautume prielaida, kad menas gali atlikti eskeipizmo funkciją, tai šiuo kūriniu mes būtent ir įsivaizdavome vieną iš alternative universes variantų.

I. R. Taip pat kūrinio istorinėje linijoje vengiame moralizavimo. Aš pati niekada nenorėčiau eiti žiūrėti meno darinio, kuris mane mokytų kaip gyventi. This is not why I do art...

Kodėl tūlas žiūrovas nesuprato?

K. D. Suprato... (pakelia antakį) Suprato, nes kiekvienas iš šio kūrinio išsinešė tai, kas jam labiausiai tinka. Galbūt labiau ne kas tinka, o kas jam tuo metu atrodė svarbiausia.

Ar yra ką suprasti?

I. R. Tikrai taip! Jau vien ateinant į renginį svarbu pasidomėti ir suprasti, kur tu eini. Perskaityti feisbuko evento aprašymą, sužinoti kokia istorija, kokios dalys. Tai yra pagalba pačiam klausytojui. Tačiau jeigu žmogus yra labai kritiškas ir ciniškas, tuomet mažai ką galiu pasakyti. Tokiems žmonėms geriau neiti žiūrėti meno (juokiasi).

Iš ko krentam?

(40 sekundžių trukmės pauzė)

K. D. Norisi sakyti, kad iš snobizmo. Iškrentame iš snobizmo ir bandome gilintis į tuos dalykus, kurie nėra taip susnobinti. Bet tas faktas, kad mes kuriame muziką ir, kad su visa komanda statome šį veikalą – tai jau yra pakankamai snobiška (ironiškai šypsosi). Plačioji visuomenė to nedaro atėjus savaitgaliui — nesirenka ir nestato operos. Tačiau man atrodo, kad mūsų priėjimas prie šio kūrinio ir apskritai operos žanro buvo labiau grįstas mūsų pačių patirtimis, mūsų santykiu su medžiaga ir nesigilinimas į labai opius literatūrinius, meninius simbolius.

I. R. Aš manau, kad mes ne iškritom, o įkritom į meno sintezę.

Tai fall in?

I. R. Iš pradžių fall in, o scenoje – falloutinom (juokiasi).

K. D. Bet falling in, mes įkritome į tai, ko patys dar nevisai pažįstame, kaip pavyzdžiui naujas žanrines galimybes. Mes ilgai galvojom apie šio kūrinio žanrą ir galiausiai apsistojome ties trimis žodžiais, kurie apsijungia ir sukuria kažką naujo. Tad šis žanras yra visiškai nenusistovėjęs, lygiai kaip ir šiuolaikinė opera. Įkritome į žanrinį liūną, kuriame dar nėra viskas aišku. Bet kad iškristume, turėjome įkristi.

Kas dirgina?

K. D. Aš manau, kad noras gyventi. Kas yra noras gyventi? Šiuo atveju tai yra noras gilintis į operą, noras gilintis į žanrą, išraišką. Ir ne į konkrečią žinutę, o į atspindžius ir stimulus realybėje. Tai yra mūsų noras patirti ką nors nauja.

Kaip veikia muzika?

I.R . Ji nėra atskiras dalykas nuo lingvistikos. Mano dalyse pirmenybę teikiau tekstui. Mintyse įsivaizdavau kaip tai galėtų skambėti scenoje ir kaip galėtų į tai reaguotų instrumentas, jo kalba.

K. D. Aš asmeniškai muzikinį elementą traktavau kaip neatskirtą nuo kitų sudedamųjų dalių, kurios kuria garsą. Viskas atsiremia į kalbinį momentą.

I. R. Ir į žodžių reikšmes.

K. D. Jeigu įsivaizduojame 10 klarnetų kaip klarnetų gentį, mūsų užduotis yra padaryti taip, kad jie galėtų susikalbėti tarpusavyje. Tokiu būdu instrumentas sąveikauja su vokalinėmis partijomis, kurios mums asmeniškai, kaip žmonėms, kurie kalba verbaliai yra geriau pažįstamos. Todėl kalbinių aspektų muzika funkcionuoja ant pažįstamumo ir nepažįstamo ribos.

Sukurkite statistinio klausytojo paveikslą

K. D. Atsižvelgiant į Lietuvos realijas, kad į šiuolaikinės muzikos koncertus daugiausiai eina patys menininkai, reikia pripažinti, kad į tokią auditoriją orientuotas ir mūsų kūrinys. Taip pat manome, kad jis gali būti patrauklus mūsų kartos žmonėms arba milenialsams (šypsosi).

I. R. Tenka pripažinti, kad mūsų opera-performansas visgi daugiausiai yra orientuotas į jauną žmogų.

K. D. Džiugu, kad sulaukėme ir vyresnių klausytojų, kurie po atlikimo pasidalino savo įžvalgomis apie žanrų sintezes ir pan.

I. R. Galbūt kūrinys būtų dar kitaip suskambėjęs, jei būtų atliktas akademikų rate, t.y. mūsų kolegų kompozitorių, šiuolaikinės muzikos atlikėjų, režisierių, dėstytojų. Manau, kad jų reakcija ir atsiliepimai keltų dar platesnę diskusiją.

Kas asmeniško?

I. R. Žmonės aplink mus ir kaip mes juos subūrėme. Iki šiol stebiuosi puikia darbo dinamika.

K. D. Bendravimo nagrinėjimas. Bendravimo su šeima, su draugais, su kūrinio atlikėjais, kolegomis. Kadangi kūrinys daugiaprasmis, tad konkrečių asmeninių patirčių kūrinyje nerasite, tačiau neišvengiamai tai persismelkia kolektyviniame patirčių lygmenyje.

Ar pavyko?

I. R. Oi, 100 procentų.

K. D. Iškritom (šypsosi).

Kartosim?

I. R. Gal kita forma, bet tikrai taip!

K. D. Krisim tol, kol neprisitrėkšim.

Projekto kūrybinė komanda:

Kompozitoriai: Ieva Raubytė, Karolis Dabulskis.

Režisierė: Daina Adamkevičiūtė.

Tekstai: Louise Glück, Amélie Nothomb.

Atlikėjai: Elzė Liškauskaitė (the Parent), Liepa

Ribokaitė (the Lover), Gintarė Valionytė (fleita),