Kam priklauso atsakomybė? Tarnybos problematika Lietuvoje

Dar viena reforma tarnybos atlikimo įstatyme, priimtame 2024 m. birželio 24 d. yra proga pasvarstyti apie sunykusį pareigos ir atsakomybės jausmą Lietuvos jaunimo politinėje mintyje. Liberalios demokratijos atneštos vertybės netyčia privertė jauną žmogų susvetimėti su tautiškumo ir pilietiškumo principu. Racionalistinis požiūris į kultūrą ir bendrąjį dvasinį ugdymą vis dažniau užtrenkia galimybę realiai diskusijai apie pilietinę visuomenę.

Tarnybos problemos (ne)sprendimas slepia kur kas sudėtingesnį požiūrį į jaunąją kartą. Kiekvienoje naujoje diskusijoje apie šaukimą tenka išgirsti įvairių nuomonių ir pasisakymų. Vieniems tai tampa absoliutinio pragmatizmo problema - kas turi prisiimti atsakomybę už nacionalinį saugumą? Kas sumokės didžiausią to kainą? Kitiems tai vertybinis klausimas - pasirinkimo ir laisvės suvaržymo. Diskusijų metu kartais net linkstama į kraštutinumus - „tiek laiko bėgome nuo sovietų sistemos ir vėl į ją grįžtame?“. Čia kaipmat pro langą išlekia ir vienintelė priešingus diskusijos spektrus vienijanti, vertybė – pilietiškumas. Nors mokyklose yra bandoma diegti patriotiškumo mintis, ydos išlieka tos pačios - jaunimas yra priverstas rinktis tarp dviejų, atrodo nebesuderinamų, dalykų – pareigos sau ir pareigos tautai.

Panaši diskusija vyksta ir dėl jaunimo balsavimo pasyvumo. Po kiekvienų rinkimų, žinių portaluose nuaidi pasipiktinimo banga – kodėl jaunimas „nepakyla nuo sofų“? Teorijų kaip visada apstu, sociologai aiškina, jog tai paprastas nesidomėjimas, neaktualumas ir nenoras įsitraukti į valstybės veikimą, kiti, jog tai pilietinio ugdymo stoka. Tačiau diskusija išblėsta po pirštų pabaksnojimų. Iš esmės, kas gali būti daroma? Čia susiduriame su paradoksu – antisisteminė retorika kartojasi kiekvienais rinkimų metais, tačiau sistema išlieka ta pati. Pavėluotas požiūris į pilietinės visuomenės normalizavimą gali kainuoti itin brangiai, jau šiandien matome kokia retorika sklinda jaunimo tarpe šaukimo klausimais. Kyla abejonė: ar tai tėra kartų kaitų skirtumas, ar kažkas daugiau? Nors problema yra kompleksinė, būtina ją nagrinėti pasitelkiant fragmentaciją.. Visgi didžiausia atsakomybė tenka jaunimui – ne veltui sakoma: „Jaunimas – tai ateitis.Per pastaruosius 30 metų, matome lėtą, tačiau pastovų pilietiškumo nykimą. Dvasines vertybes keičia materializmas - „Gyvenk gerai, kol gali“. Galbūt tai buvo suneštos baimės iš senosios kartos. Sunkus darbas ir drąsa siekti laimės turėjo sukurti geresnį gyvenimą negu tą, kurį turėjo mūsų tėvai/seneliai ir iš esmės tai pasiteisino. Per praėjusius 24-erius metus, Lietuva vystėsi išties neblogai – nuo 2000 m. BVP išaugo beveik 7-is kartus, esame kaip niekad laisvi reikšti mintis ir gyventi ne pagal brutalaus rėžimo primestas normas, o pagal tai, kaip mes įsivaizduojame laimingą gyvenimą. Šiais metais, net sugebėjome patekti į pasiekimų viršūnę – Lietuvoje jaunimas iki 30 laimingiausias savo gyvenimo sąlygomis pasaulyje.

Tačiau medaus mėnuo tęstis negali amžinai. Nors iš materialistinės perspektyvos gyvename kaip niekad gerai, vertybiškai jauni žmonės tampa vis labiau svetimi savo tautai, pareigos jausmui, pilietiškumui. Tikriausiai ne vienam tenka apsilankyti socialinės medijos puslapiuose – dažniausiai “Facebook” ar “Instagram”, rečiau “Reddit”. Ten galime susidaryti šiek tiek aiškesnį politinės kultūros vaizdą – susiskaidymas, nuolatinis pyktis ant valdžios, „tulžies liejimas“ komentaruose ir net to manifestacijos politikoje. Šiais metais į seimą išsirinkome greičiausiai rekordinį kiekį, nuo centro dešinės gerokai nutolusių, partijų atstovų. Tarp jų ko gero žymiausias - Remigijus Žemaitaitis, kuris savo aštria retorika sugebėjo mobilizuoti nemažą dalį nusivylusių rinkėjų. Bet tik tai, ką matome populiariausiuose socialinės medijos portaluose. Lygiai toks pat pyktis vyrauja ir itin stipriai į kairįjį flangą linkstančioje „Reddit“ platformoje. Tiek prieš rinkimus, tiek po jų, po kiekvienos naujai išrinktos valdžios galime rasti pykčio protrūkių dėl įvairių politikos klausimų. O tarnybos vengimo diskusijos yra tapusios, tarsi suplanuotos ir keliamos prieš kiekvieną šaukimą. O problema išlieka ta pati – rinkimų laikotarpiu jaunimas neina balsuoti, o į išrinktos valdžios siūlymus, dėl sugriežtintos šaukimo tvarkos žiūri grieždamas dantį. Tad pasimato atskirtis tarp to, kokią retoriką girdime ir to, kas yra daroma.

Kyla klausimas – kodėl, nors gyvename gerai, pykstame, esame nepatenkinti ir galiausiai - pasyvūs? Akcentuotina, anksčiau minėta, sukurta, racionalizmo kultūra, kuri sužydėjo mokyklose. Racionalizmas sugeba pateisinti technokratiją, tačiau negali atliepti vertybinių klausimų, kuriuos paliekame tik etikos ir tikybos pamokose, į kurias ir taip nėra žiūrima rimtai. Todėl, net tam buvo rasta išeitis – mokslu yra bandoma paaiškinti moralę. Geriausias to pavyzdys yra pilietiškumo pamokos. Per pamokas bandoma atsakyti į tokius klausimus, kaip „kodėl turėčiau balsuoti?“ ,arba „kodėl turėčiau tarnauti?“, tačiau pati diskusija tapo tabu. Todėl vertybiniai klausimai yra pateisinami istoriškai. Iš to gauname istorija pagrįstus, tačiau jaunuoliui svetimus atsakymus – eiti tarnauti privaloma, nes jo tėvai ir seneliai kovojo už nepriklausomybę, eiti balsuoti, nes Sovietų Sąjungoje to daryti laisvai buvo neįmanoma. Tokie atsakymai yra racionalizuoti, sukurti emocijai iššaukti. Tad iš to kyla save naikinantis paradoksas – tarsi siekiama paaiškinti realybę mokslu, patirtimi bei istorija ir tuo pat metu, sukurti emocinį atsaką į pilietiškumą. Tokios mintys yra romantizuotos, bet nekuriančios nuoširdaus įsitikinimo ar vertybinės bazės. Pilietiškumas tapo nebe vertybe, o jausmu. Todėl išryškėja tam tikra problematika – jausmai, skirtingai nei vertybės, yra laikini. Tampa sunku puoselėti jausmą, kurio vienintelės išraiškos yra svetimos, tolimos ar sudėtingos.

Dar viena svarbi problema, kurią mes matome kaip stiprybę, yra lokalizuota susiformavusioje liberalioje demokratijoje. Jaunimui į rankas buvo perduota didžiulė prabanga – laisvė. Mokinam yra diegiamas nekvestionuojamas racionalumas, todėl už borto paliekame dvasinį lavinimą. „Jaunimas yra ne ateitis, jaunimas yra dabartis“. Šios minties esmė yra tai, jog jaunosios kartos poreikiai yra nuolat atidėliojami, tarsi jie patys turėtų susivokti, jog laisvė yra privilegija, o atėjus laikui - perimti senosios kartos darbus. Tikimės, jog jaunas žmogus bus pasiruošęs tapti „pabūklų mėsa“, tačiau nepasitikime, jog patys galės priimti tokį sprendimą. Tai baimės ciklas – pilietiškumo suvokimą nutolinome nuo paprasčiausių jo išraiškų: laisvės balsuoti, pastangų kurti tautišką bendruomeniškumą. Jį taip pat per daug sugretinome su ekstremumais ir prievole – karu, pasiaukojimu, mirtimi.Iš to kilo jaunuolių karta, kurie yra pasiklydę savo individualizmo laisvėje ir bijo paieškas plėsti už komforto ribų. „<...>baimė skatina valios paralyžių, o tai tikrai neskatina pilietinės visuomenės ir pilietinių vertybių. <...>. Mums reikia sugrįžti prie moderniojo pasaulio vertybių ir dorybių. Vienos iš jų yra – orus ir drąsus žmogus.“ – Leonidas Donskis

Švietimo sistema taip pat nesugebėjo prisitaikyti prie bręstančios „Google“ kartos - vaikų gimusių 1997-2012 m. Skirtingai nei tūkstantmečio karta, jie yra skaitmenizacijos aukos. Itin sunku numatyti sistemos pasekmes, kurioje buitis tampa paremta didžiulio informacinio kiekio pertekliumi. Iš to atsirado savotiška internacionališkumo problema. Vis labiau atitolstama nuo realybės, nuo savos socialinės ir geopolitinės situacijos. Iš to atsirado tautinis ir vertybinis susvetimėjimas, kuris yra neakivaizdinės socialinės kultūros dalis. Didžiausią smūgį pajuto pareigos ir pilietiškumo vertybės. Iš esmės atsirado retorika „kam man ginti valstybę jeigu kilus karui tiesiog galiu išvykti į užsienį?“. Seminaro metu, nugirdau ironiška, tačiau šią aktualiją gerai pabrėžiančia profesoriaus mintį – „Ko gero protingiausias Rusijos generolų sprendimas agresijos prieš Lietuvą metu, būtų palikti oro uostus ramybėje. Jaunimas pabėgs per pirmąsias kelias dienas ir neliks prieš ką kovoti“.

Nerimą taip pat kelia ir statistinė analizė - anot VU TSPMI prof. Ainės Ramonaitės atliktų tyrimų – tik apie 30% valstybės piliečių yra pasiryžę ją ginti ginklu. Nors politologai tai įvardija kaip teigiamą skaičių, čia norisi kiek suabejoti. Tyrimas buvo atliktas 2023 m., t.y. metai po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Tyrime taip pat pastebėtina, jog skaičius yra sumažėjęs nuo 2022 m. Tad greičiausiai pasitvirtina ir anksčiau išsakyta mintis – Lietuvoje pilietiškumas yra dažniau paremtas jausmais, nei vertybėmis. Galbūt tai nėra problema ir gal net galime spėlioti ar karo atveju tas jausmas sugebės ištempti piliečius į frontą. Tačiau, net tuo atveju, kiek laiko prireiks, kol jausmai atslūgs ir vėl sugrįšime į niūrią realybę?

Galiausiai norisi išskirti dar vieną problemą, susijusią su platesne dabartinės politikos tendencija – miestų ir regionų atskirtį. Atrodo, lyg susiformavo elitistinė jaunoji karta. Tam tikra prasme buvo monopolizuota laisvė individualistiniu pagrindu. Jaunimas tapo užtikrintas, jog mūsų laisvė yra tęstinė ir neliečiama, todėl turėtų priklausyti tik tiems, kurie jos labiausiai nori. Tačiau atsisakoma įsipareigoti ją ginti. Mieste gyvenantis jaunimas pradėjo mąstyti, jog jų pareiga yra tapti Lietuvos „buržuazija“ – „lai mažiau protingi už mus užsiima valstybės ginimu“ – tokia neakivaizdinė retorika pasidarė ganėtinai artima miestų gyventojams. Tai toksiškas požiūris į visuomenės sąrangą. Šią tezę puikiai apibendrina graikų istorikas Tukididas – „Visuomenėje kurioje mokslininkai yra atskirti nuo karių, mūšiai kovojami kvailių, o apmąstymai atliekami bailių“. Sunku konkrečiau apie tai plėtotis, kadangi problema yra fragmentuota, tam trūksta socialinių tyrimų, politologinės diskusijos, retorikos analizės ir t.t. Galime perfrazuoti tokį mąstymą – atsirado įsitikinimas, jog mums buvo suteikta nepriklausomybė, laisvė į individualizmą, laisvė į savarankiškumą ir gyvenimą. Tad galime tai išnaudoti ir užsitikrinti neliečiamumą nuo pareigos.

Apibendrinant norėtųsi paminėti – kaltas nėra liberalizmas, tai verčiau yra sisteminės pilietinio ir vertybinio švietimo ydos. Liberalios minties vystymasis visuomenėje, kuris naikina asmeninės atsakomybės būtinybė nėra naujas – net labiausiai pilietiškoje šalyje, visuotinio šaukimo idėja gali būti „išbalsuota“ iš valdžios. Visgi reikia apmąstyti – ar mes esame pasiryžę supriešinti laisvę ir pareigą. Kokios bus to pasekmės? Turime galybę besikertančių lūkesčių, norime, jog jaunimas būtų išprusęs, nuolat kartojame, jog, „jaunimas yra ateitis“. Tačiau taip pat norime, kad jaunas žmogus prisidėtų prie demografinio Lietuvos išgelbėjimo, jos tęsimo. Suteikiam saviraiškos laisvę, o tada bandome įmesti į tą „baisią“ realybę, kurioje – mums reikia ir „juodadarbių“, kurie dirbs „nepageidautinus“ darbus ir kareivių, kurie žus vardan kitų.

Pabaigai dar kartą norėtųsi priminti Leonido Donskio žodžius – „<...> reikia sugebėjimo žinoti, jog tu būsi reikiamoj vietoj, reikiamu laiku. Reikia – ginsi tėvynę, reikia -ginsi tiesą, reikia – ginsi teisingą reikalą, bet nepradėsi gyventi tuo, jog viskas einą į pasaulio pabaigą<...>“.