Jaunas teatras – gyvas teatras

Vilniaus universiteto dramos teatras buvo įsteigtas 1570 metais – kaip tik tais laikais, kai gyveno turbūt žymiausias pasaulio dramaturgas Viljamas Šekspyras. Kartu su režisiere Felicija Feifere, simboliškai minėdamas 460-ąsias Viljamo Šekspyro gimimo metines, teatras pristatė tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ interpretaciją pavadinimu „Žadėtoji“.

Spektaklis rodomas Vilniaus universiteto teatro salėje, kuri yra gyva ne tik teatrui – joje studentai taip pat turi paskaitas, vyksta mokslinės konferencijos, todėl spektaklis savitai įsilieja į visą studentiško gyvenimo šurmulį. Didžioji dalis spektaklio aktorių – taip pat studentai, atrankos būdu patenkantys į teatrą iš įvairiausių fakultetų ir kursų. Turbūt tai yra didžiausias spektaklio privalumas – pavargus nuo scenos virtuozų, galima pamatyti, kaip spektaklis kuriamas jaunų, gyvenimo energijos turinčių studentų.

Pastatymas toli gražu neatsilieka nuo didžiausiųjų Lietuvos scenų. Menininko Linarto Urniežio kurtos vaizdo projekcijos žiūrovą nukelia į Italijos miestą Veroną. Žiūrovas jaučiasi tarsi pats stebintis vykstantį veiksmą tarp Italijos pastatų ir architektūrinių paminklų.

Kiekvienoje veiksmo scenoje dailininkė Nadežda Gultiajeva atveria duris į veikėjų aplinką bei jų charakterio ypatumus scenografiniais sprendimais: jaunosios Džuljetos kambaryje vis dar stovi jos kūdikio lovytė, ant grindų mėtosi žaislai – tai puikiai primena žiūrovui, jog Džuljeta tada dar buvo tik trylikos metų mergaitė, įsukta į tragiškos meilės ir tėvų geismų sūkurį. Paris, kuriam buvo pažadėta Džuljeta, į vestuves atsineša baltų lelijų puokštę, o šios gėlės – visiems žinoma laidotuvių simbolika.

Ypatingą vietą šiame spektaklyje užėmė choreografija (choreografė Agnė Rickevičienė) bei kovos intarpai (treneris Vilen Arutiunian (Moreno)), kurie leisdavo trumpam atsikvėpti nuo sunkių dialogų ir tiesiog stebėtis, kaip laisvai scenoje juda aktorių kūnai. Akys nespėdavo sugaudyti, kaip kovoje aktoriai nuo vieno scenos galo perbėgdavo į kitą, peršokdavo iš rankų į rankas ar krisdavo nukauti. Puikiai išnaudota visa Vilniaus universiteto teatro salė – veikėjai šnekėjo ne tik nuo scenos vidurio, juos buvo galima pastebėti ir šalia žiūrovų, aukštai balkone, tiek už projekcinio šydo, tiek priešais jį.

Šio spektaklio aktorių sąstate galima pastebėti ne vieną savo personažą puikiai išmanantį aktorių. Įstabioji Džuljeta (vaidina Ieva Kazokaitė) – nenutrūkstama aistra spinduliuojanti asmenybė, kovojanti už savo troškimą būti su mylimuoju, tuo pačiu būdama dar visai nekalta ir trapi. Aktorės lengvumas ir vaikiškumas puikiai tiko šiam spektakliui – žiūrovas kartu galėjo jausti ją užklupusių aplinkybių naštą. Ne toks pastebimas buvo Romeo personažas (vaidina Kipras Šivickas), o kadangi spektaklis pasibaigia Džuljetos mirtimi, jis negauna progos atskleisti savo potencialo paskutinėje kūrinio scenoje. Žymiai labiau dėmesį atkreipia visur Romeo lydintis jo draugas Benvolijus (vaidina Titas Masys). Jo veikėjas – labai žvalus, kupinas energijos, turintis šmaikščią pasityčiojimo gaidelę. Per jį galima pažvelgti į besąlygišką Romeo įsimylėjimą iš kitos perspektyvos ir kartu stebėtis Tito Masio ekspresyvia vaidyba.

Džuljetos mama Senjora Kapuleti (vaidina Monika Wolyniec) stengiasi išlaikyti balansą tarp meilės dukrai ir pagarbos savo vyrui bei šeimos gerovės. Monika Wolyniec užburia savo mokėjimu perteikti motinos vaidmenį savo laikysena ir veido mimikomis, atrodo ji tiesiog sklendžia per sceną kartu nešdamasi savo šaltą ir niūrų likimą. Džuljetos pusbrolis Tebaldas (vaidina Konradas Pukinskas) nuo pat spektaklio pradžios iki savo mirties išlaiko aršią natūrą – visada pasiruošęs kautis už tai, kuo tiki, ir tai jį pražudo. Žiūrovai kartu su Tebaldu pyksta ir kaunasi – aktorius kviečia stebėtoją dalyvauti veiksme su juo. Labai ryškus, nekalbantis personažas – Mirtis (šoka Imelda Žutautaitė). Savo tamsia energija ji užklumpa veikėjus, kurie skaičiuoja paskutines savo gyvenimo minutes – pamačius ją užplūsta laukimo bei baimės jausmas.

Ne tokie stiprūs ir įtikinami buvo masiniai, antraeilių aktorių veiksmai – nors kai kurių aktorių veide buvo galima ryškiai įžvelgti charakterį, kiti, ypač jaunuoliai, atrodė tik atliekantys savo vaidmenį, o ne jį išjaučiantys. Žiūrovai turėjo daug laiko susipažinti su kiekvienu veikėju, su juo pabūti ir tikrai suprasti, kas slypi už kiekvieno iš jų veiksmų.

Ši tragedija jaunų aktorių rankose atsiskleidžia visiškai kitaip. Jų energija - ypatingai tinkanti niekada nesustojančiam veiksmui, lyg ranką paima žiūrovą ir įtraukia jį spektaklį patirti kartu. Ypač jaunam žmogui lengva įsivaizduoti save skirtingų personažų vietoje bei matyti, kaip gyvenimiškas problemas sprendžia jie. Toks jaunas teatras dažnai nuvertinamas – jų aprašymuose neskamba Auksinių scenos kryžių apdovanojimai, tačiau tai – visai nepelnyta. Būtent toks jaunas teatras, kai žmonės į jį ateina vedami noro, fantazijų, svajonių bei ryžto – scenoje gyvas kaip niekada.

S. Lukoševičiaus nuotr.