Distopija – fikcija ar galima ateitis?

Žinoma, jog utopija yra tobula, nepasiekiama fantazija, tačiau kokią situaciją turime su distopija? Trumpai apmąstykime vieną tokių, sukonstruotą anglų rašytojo fantasto Aldous Huxley knygoje „Puikus naujas pasaulis“. Rašytojas nemažai filosofuoja, nevengia kritikos, kelia nepatogių klausimų, kapstosi po giliausias ir kartais supuvusias individo sielos gelmes bei atskleidžia žiauriausius troškimus.

Net ir praėjus ko ne šimtmečiui nuo romano išleidimo, sparčiai tobulėjančiame technologijų pasaulyje, Huxley sukonstruotas distopinis pasaulio vaizdinys vis dar šokiruoja bei sukrečia. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame kūdikiai išpilstomi iš buteliukų, visuomenė klonuojama, populiacija griežtai valdoma aukštesnės instancijos, sudaryta disciplinuota kastų sistema, vyrauja totalitarinis režimas, reguliuojamas žmonių elgesys, jausmai bei pasirinkimai. Istorijos (ne)pažinimo reikiamybės svarba plačiai nagrinėjama romane, reali istorija neegzistuoja, ji nuolatos perrašoma pagal esamą situaciją ir valdžios poreikius, taip bandant kontroliuoti visuomenę ir „apsaugoti“ nuo nereikalingos bei perteklinės informacijos. Skamba kraupiai, ar ne? Visa tai ir dar daugiau galime rasti ,,Puikiame naujame pasaulyje”.

Romane autorius vaizduoja, kaip totalitarinė sistema žlugdo humanizmą, paverčia individus bukapročiais sistemos pasekėjais ir vergais, gyvenančiais butaforinės laimės, seksualinės laisvės bei narkotikų liūne paskendusiame pasaulyje. Buvimas autsaideriu totalitarinėje sistemoje bei bandymas išlaikyti status quo tokioje santvarkoje primena Sizifo darbą ir aporiją. Individualistinės pozicijos išlaikymas tampa neįmanomu siekiniu, vienam priešintis prieš minią beveik neįmanoma.

Materialumas vaizduojamoje visuomenėje tampa svarbiausiu siekiniu, o dvasinės vertybės vis labiau apleidžiamos arba jų visai nejusti nė kvapo. Džonas, vienas iš pagrindinių romano veikėjų, atsiduria sociumo paraštėse, pasirinkimų kryžkelėje, kurioje susikerta laimės ir laisvės keliai. Tik iškyla problema, jog laimė tokiame pasaulyje primena kino klasika tapusį „Trumeno šou“, o laisvė atneša kartėlio ir buvimo autsaideriu jausmą. Paradoksali situacija – ar gali būti laimingas be laisvės ir ar laisvas gali būti be laimės žmogus? Atsigręžus į žmogaus prigimtį matyti, jog laisvė – vienas svarbiausių prigimtinių poreikių, kurio nepatenkinus, jaučiamas šaižus kognityvinis disonansas. Tokio disonanso vedamas protagonistas suvaržymų kupinoje visuomenėje sunkiai geba išsižadėti vidinio nepritapimo jausmo. Vienišumas bei buvimas juoda avimi išplėšia žmogų iš sąmoningumo rankų ir išveda iš proto. Totalitarinėje santvarkoje laimingais gali būti tik tie, kurie aklai pasikliauja sistema, nesivadovauja savo protu ir numeta atsakomybes kito rankon. Iš totalitarinės perspektyvos galima prisiminti kultinį George Orwell romaną „1984-ieji“, nagrinėjančiame panašias, totalitarinės sistemos ir buvimo autsaideriu, temas.

Manau, romanas visapusiškai aktualus šių dienų kontekste, svarbus ir jaunimui, bandančiam susidėlioti unikalų identitetą. Aldous Huxley kuriamas pasaulis, kandus bei nepagražintas žodis apsvaigina bei įtraukia, papuolus į tokios antiutopinės istorijos sūkurį – sunku iš jo išsilaisvinti. Šiuo atveju totalitarinė sistema neatsiejama nuo antiutopijos. Ar tokios distopijos galimybė fikcinė, ar reali? Palieku apmąstymui.