Ar meilė tapo produktu?

Šiuolaikinė pažinčių kultūra vis dažniau siejama su skaitmeninėmis platformomis – tokiomis kaip Tinder, Bumble ar Hinge. Jos sukūrė naują būdą žmonėms susipažinti, tačiau kartu keičia ir patį santykių suvokimą. Užuot pasikliovus natūraliomis pažintimis, vis daugiau žmonių įsitraukia į procesą, kuris primena rinkodarą – profilio kūrimą, filtravimą, vertinimą ir pirkimą. Tad pasvarstykime: ar meilė šiuolaikiniame pasaulyje tampa dar vienu rinkos produktu?

Skaitmeninės technologijos – ypač socialinės medijos – šiandien yra neatsiejama kasdienybės dalis. Norint likti matomam ir socialiai įtrauktam, daugeliui būtina įsitraukti į internetinėje erdvės vykstančias veiklas. Socialinėse medijose galime formuoti savo įvaizdį, išreikšti save ir kurti naujas tapatybes.

Tačiau ši erdvė taip pat veikia pagal rinkos logiką. Nors platformų naudojimas dažnai nemokamas, jų verslo modeliai paremti vartotojų elgsenos analize – mūsų pasirinkimai, paspaudimai ir net naršymo trukmė virsta duomenimis, kurie naudojami reklamos ir elgsenos prognozavimui. Kaip teigiama skaitmeninio privatumo kontekste, „jeigu produktas nemokamas – tu esi produktas.“

Pažinčių programėlės veikia analogišku principu. Jos remiasi vartotojo elgesiu ir algoritmais, kurie padeda „optimizuoti“ meilės paiešką – dažnai per vizualinius, paviršutiniškus kriterijus. Vartotojai, suvilioti lengvo ir greito kontakto pažadu, patenka į filtravimo ciklą.

Remiantis viešai prieinama statistika, vidutinis „Tinder“ vartotojas per metus gauna apie 285 „match’us“, tačiau tik 12 % iš jų perauga į realius santykius. Tai reiškia, kad net 88 % visų kontaktų lieka trumpalaikio domėjimosi, neįsipareigojančio vertinimo etape. Per metus „peržiūrėti“ šimtai pažinčių programėlių profilių rodo ne tik algoritmų efektyvumą, bet ir vartotojų lūkestį nuolat rasti „geresnį pasirinkimą“.

Tokio tipo elgsenos skatinimas gali paveikti emocinę vartotojo būklę. Nuolatinis lyginimas, savęs reprezentavimas ir baimė būti atstumtam ar „perbrauktam“ į kairę kuria spaudimą būti išskirtiniu. Tačiau jei visi stengiasi išsiskirti, unikalumas praranda prasmę. Tyrimai rodo, kad per didelė pasirinkimo laisvė gali sukelti vadinamąjį „paralyžiaus paradoksą“ – kai daugiau pasirinkimų reiškia mažiau pasitenkinimo ir didesnį nepasitikėjimą priimtu sprendimu.

Be to, tai koreliuoja su vis dažniau išgirstamos „vienišumo epidemijos“ tendencijos augimu. Nors technologijos teoriškai padidina galimybių susipažinti kiekį, Europos Sąjungos 2022 m. tyrimai rodo, kad jauni žmonės jaučiasi vieniši dažniau nei bet kada anksčiau – net ir būdami „nuolat prisijungę“. Šis neatitikimas tarp socialinio ryšio kiekybės ir kokybės verčia pamąstyti: ar dabartinis pažinčių modelis iš tiesų padeda kurti tvirtus santykius?

Šiuolaikiniai dirbtinio intelekto modeliai jau dabar geba analizuoti žmogaus elgseną ir siūlyti personalizuotus „matchus“. Nors tai teoriškai gali padidinti sėkmės tikimybę, kyla klausimas: kiek dar įmanoma personalizuoti santykius, kol jų kūrimas taps visiškai automatizuotu procesu? Ir ar tuomet meilė išlaikys savo natūralumą ir, nenuspėjamą jos prigimtį?

Pažinčių programėlės iš esmės pakeitė žmonių susipažinimo būdus. Nors jos siūlo patogumą ir plačias galimybes, jos taip pat įtraukia vartotoją į rinkos logika paremtą žaidimą. Emocinis ryšys tampa prekiniu vienetu, kurį galima perbraukti, įvertinti, atmesti ar pakeisti. Ši dinamika neabejotinai daro įtaką žmonių, o ypač, jaunimo santykių kokybei, pasitikėjimui ir požiūriui į artumą.

Vertinant šių dienų santykių sudėtingumą, verta pasvarstyt apie vis dažniau kylančius iššūkius – aiškios intencijos, pasitikėjimo, sklandžios komunikacijos be „dvigubų ženklų“ stygius ar rinkos principais konstruojamų socialinių normų vyravimas. Santykių paieška išlieka rizika, kadangi esame priversti emociškai „apsinuoginti“. Tačiau vertinant šį procesą rinkos logika, labiau tikėtina, jog savo investiciją į ryšį bandysime kuo labiau apsaugoti. Todėl netobulumas tampa žemos kokybės rodikliu, nors ir suprantame, jog tai yra žmogiškumo dalis.

Ateities klausimas išlieka atviras: ar mes valdome algoritmus, ar jie pradeda valdyti mūsų santykius?