Ar lietuviams dar reikia „Madagaskaro“?

Šį skaitalą galima skaityti trimis būdais: kaip atvirą laišką Lietuvos švietimo ministerijai, kaip ką tik abitūrą baigusio jaunuolio tiradą, arba kaip lengvus jaunų žmonių patriotiškumo ir lietuvybės narstymus nūdienų tėvynėje. Pasirinkti kaip skaitysite negalima, bet jausmas ateis pats.

Šiandieninėje žiniasklaidoje bei politikoje nenutyla svarstymai ir balsūs pamąstymai apie jaunąją kartą, kuri „kurs Lietuvą“ ir būtent tai išprovokuoja diskusijas apie tai, ko nori ir ką galvoja jaunimas Lietuvoje. Atsakymą į tai pateiksiu vėliau, bet privalau pastebėti, kad makabriškai keista stebėti praplikusius, šeštą dešimtį įpusėjusius vyrus, galinčius dantį duoti dėl to, kad jie žino, ką galvoja ir ko siekia jaunimas. Deja, dažniausiai šie žinovai išlemena tik "analizų" lygio blevyzgojimus, absoliučiai priešingus daugumai jaunųjų organizacijų programų. Problema, kuri atsiranda dėl tokių pamąstymų – nesusikalbėjimas ir piktybinis kontakto neužmezgimas. Šalyje nėra aiškaus bendravimo tarp jaunos ir senos kartos, kuris jaunai ir augančiai demokratijai yra kaip niekad svarbus, siekiant daugelio dviženklę metų ribą siekiančių politinių lozungų, tokių kaip „gaivinkime regionus“ ir „kurkime naujas darbo vietas“, įgyvendinimo. Paprastai tariant – vyresnieji balsuoja, valdo ir jie nuspręs. O jaunimas sėdės mokyklose, pagal nuotaiką terorizuos pedagogus ir atėjus laikui emigruos. Nes vieni nekalba, o kiti pravažiuoja pro juos elektriniu paspirtuku ir neišsiima ausinuko iš ausų paklausyti, ką ten plepa tie vyresnieji. Tačiau, auklėti vaikus kažkaip reikia ir tai daroma mokyklose, o pilietinę visuomenę bandom auginti literatūros, istorijos ir pilietiškumo pamokose. Fantastika! Kada gi dar suformuoti žingeidumą jauno žmogaus viduje, jei ne šaltais sausio rytais per visas hormonų audras grūsti jas tarp Šekspyro ir ATR padalijimų. Ir čia nėra visos mokyklos kritika, netgi nesinori kritikuoti literatūros programos, nes ji galėtų būti žymiai blogesnė. Čia aš tiesiog noriu pastebėti loginius neatitikimus švietimo sistemoje. Žinoma, neįmanoma mokyklos suole užauginti piliečio arba patrioto. Nei virš durų, šalia laikrodžio kabantis herbas, nei anti-baudžiavinių sukilimų datos neprivers šalies mylėti labiau, o atėjus laikui eiti į rinkimus ir mokėti mokesčius. Visa tai gali atrodyti kaip užlaikytas jaunuolio pyktis ant mokyklos, bet noriu pabrėžti, kad taip nėra. Man pasisekė, nes savo mokykloje, visiško atsitiktinumo dėka, sutikau tuos mokytojus, kurie nepaisant atlyginimo jau dirba prestižinę profesiją. Tuos žmones, kurie įkvepia klausytis, skaityti, rašyti ir veikti. Tiesa, aš retas tų, kuriems pasisekė, o net ir man teko viena pedagogė, kurios programa turbūt labiau priminė užsistovėjusį sovietinį nagų grybelį, o ne mokyklinę programą.

Tačiau, nenutolstant nuo jaunimo pilietiškumo ir literatūros pamokų temos, noriu, kad dabar sumestumėte, kiek kūrinių 11-12kl. kurse yra užsienio autorių. Bendrai kalbame apie 36 literatūros kūrinius, iš kurių vos penki yra užsienio autorių. Penki, Karlai. Štai tokiais būdais mes auginame jauną, vakarietišką žmogų Europos Sąjungos šalyje 2024m. Štai taip mes bendraujame tarp kartų. Bravo, fantastika ir plojimai katučiu. Išreiškus visą ironiją literatūros sąrašui, norisi padėkoti Dievui, kad ten nebėra rusų autorių. Nereikia skaityti jų biografijų ir analizuoti tekstų, kurie patys savaime keltų nereikalingas ir bergždžias diskusijas klasėje. Vienas anglas, vienas prancūzas, vienas austras, vienas lenkas ir vienas vokietis. Du lenkai, jei į jų gretas skaičiuotume A. Mickevičių. Skamba kaip ypač prasto anekdoto įžanga. Tačiau tai yra šių dienų literatūros sąrašo kontingentas. Vietoj, tarkime, „Didžiojo Getsbio“, vienuoliktokas skaito nesvietiškai įtraukiančią „Radviliadą“. Vietoje Hemingvėjaus gauname Aputį. Niekada nenoriu nuvertinti lietuvių autorių, tačiau juos galima panaudoti žymiai geriau, o ir pasaulinės klasikos, kuri galimai patrauks didesnį dėmesį nei valstiečiams skirta didaktinė literatūra, įdėti. Apima toks jausmas, kad literatūros sąrašas yra ne tam, kad sudomintų mokinius skaityti, o tam, kad mokytojai galėtų užsidėti pliusiuką, kas ketverius metus išleidę dar vieną kartą, žinančią „Dieve, kiek ponų... kokie visi gražūs“.Asmeninių dramų, meilių ir išsiskyrimų bei sudėtingo santykio tarp savęs ir tėvų kamuojamą galvą reikia ne drėkinti komunistiškai persmelktu „Mažvydu“, o švelniai jaukintis pasauline klasika.

Čia kyla du klausimai: kodėl aš vienas toks gudrus? Ir kodėl visi kvaili daro kitaip?

Pradėsiu nuo antro. Jaunimui per jėgą brukami lietuvių autoriai yra dėl vis dar jaučiamo sovietinio paveldo mokyklose. Turbūt visi yra susipažinę su terminu panašiu į „nėra noriu – nenoriu, yra reikia!“, o panašus į tokį principas ir galioja šiandienos švietimo kasdienybėje. Jaunimas nežino ko nori, todėl mes pasakysime, ko jiems reikia. Kaip mes žinom, kad reikia? Nes mums reikėjo. Mokytojų jaunystė artimai supinta su Marcinkevičiumi ar Nėrimi, todėl, dar sykį pabrėšiu, Europos Sąjungos jaunimas skaito senų, nesupykite už šiurkštesnę kalbą, komuniagų eilėraštukus. Tokius, kurie nelabai gerai skamba, kai iš sąrašų yra išimtos odės stalinui, tokius, kurie išreikalauja visiškai bereikšmes diskusijas klasėse. Diskusija tarp to vieno ar dviejų pilietiškai aktyvių mokinių ir mokytojos, kuriai svarbiau ne kam paminklą statyt ir kas čia kieno išdavikas, o apie Lyrinį Subjektą pakalbėti ir gauti neteisingai mažą algą už tai. Mano akimis sovietinis raugas, kuris dar vis gajus mūsų valstybėje, ypač bujoja mokyklose, literatūros sąraše ir (kai kurių) užsiknisusių mokytojų širdyse.

Grįžkim prie pirmo klausimo ir pagaliau ateikim prie straipsnio temos – kodėl aš vienas toks protingas ir žinau kokia turi būti abiturientų literatūros sistema. Aš nežinau, bet matau, kas patinka ir patiko mano bendraamžiams. Žinau tekstus, kurių skaityti daugelio antrą kartą raginti nereikėjo. Ta proga, kad paskutinė literatūros sąrašo eilėje knyga šiemet švęs dvidešimtmetį, noriu pakalbėti apie literatūrą, kuri tikrai užkabina jauną mokinį. Tokią, kuri gali netgi ir prisidėti prie pilietiškesnės visuomenės „Madagaskaro“ turinio, prasmių ir meninės reikšmės aš nenagrinėsiu. Noriu pakalbėti apie tai, kokią klasę mačiau, kai kalbėjome apie Kazį Pokštą ir Salę. Mačiau degančią klasę, kurioje ne tik kad didžioji dalis buvo perskaičiusi pjesę, bet ir turėjo popierinę jos versiją rankose. Taip nebuvo su, pavyzdžiui, „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Ir jaunimas kalbėjo, bendravo ir aptarinėjo tai, kokia lietuvybė buvo tarpukariu, kokia ji yra dabar ir ar logiška keltis į tą Madagaskarą. Kalbėjome ir politinėmis temomis apie tai, kada patriotas yra jau too much ir tampa galvos skausmu. „Madagaskaras“ liaudiškai tariant užkabino. Todėl, įdomu, kas dar užkabina jaunimą, skaitančius mokyklos suole. Didžioji dalis abiturientų pasakys, kad perskaityti Kamiu „Svetimą“ jiems buvo esminis gyvenimo pasirinkimas. Romane jaučiamas pasimetimas yra tai, apie ką nori skaityti paauglys, kai jaučia keistus jausmus Laurai, bet į jį vis žiūri Deimantė. Tokios temos su jaunu žmogumi kalbės visada, kol jis bus sąmoningas. O kai jaunuolis maloniai perskaito knygą, tada aptarinėti joje egzistenciją, teisingumą ir visuomenės galią yra lengviau ir maloniau tiek mokiniui, tiek mokytojai. Antano Škėmos "Balta drobulė“ iškyla kaip kitas galingas ramstis siūbuojančiai literatūros mokymo sistemai. Tokioje knygoje įdomu pasinerti į visiškai kitokio žmogaus svaičiojimus, kiekvienam paaugliui pažįstamą nepritapimo jausmą apie kurį vėliau galima bus parašyti egzamine. Aš nepritampu taip, kaip Garšva nepritapo. O kur dar pokario Niujorko romantika, meilės istorija ir bohema, kurios apstu ir kitame mano pasirinktame kūrinyje. „Tūla“, kaip ir Kunčino biografija, tikrai nėra kiekvienam, bet jauno žmogaus būdą beatodairiškai traukia viską užvaldanti, nors finale ir fatališka meilė (jei norite įrodymų, paklauskite, kiek žmonių žino Romeo ir Džuljetą). O kur dar bohema, išėjimai iš namų ir gyvuliškai skaudi, tamsi, bet traukianti laisvė. Keturias mano išskirtas knygas vienija keli dalykai, bet autoriaus tautybė, beje, nėra vienas jų. Galėčiau dar paminėti Kafką, kuris taip pat traukia akį vienuoliktokams, bet čia ir sustočiau. Penki autoriai iš beveik keturiasdešimties. Tiek jų sudomina vidutinį mokinį mokyklos suole, bet perskaičius kažką panašaus grįžtame prie „Sename dvare“. Kitas ir svarbiausias tai, kad jos kitokios nei visa kita literatūra pilkame sąraše. Ir tai nepriklauso nuo laikmečio ar autoriaus tautybės. Lietuviai ir užsienio autoriai gali puikiai derėti ir sudaryti kur kas patrauklesnį literatūros sąrašą nei brukame savo gimnazistams.

Kyla klausimas, ar labiau įtraukianti literatūra nebūtų naudingesnė jaunam žmogui. Mano atsakymas būtų toks, kad nesvarbu klasikos kilmė, svarbu ją perskaityti. Galima padaryti literatūros sąrašą kupiną senovės graikų filosofijos traktatų, bet jei jų nieks neskaitys, kam tada taip daryti? Ir jeigu mūsų valstybė nori ugdyti pilietinę visuomenę, norisi paklausti, ar tai bus vakarietiška laisvo pasaulio visuomenė, skaičiusi Vonnegut‘ą ir Jane Austen, ar tai bus iki kaulų smegenų lietuviškai valstietiška visuomenė, žinanti, kad reikia „į paukščius žiūrėti“. Sakysite, kad aš labai nepatriotiškas ir tokia mokykla neišugdytų gero piliečio? Atsakysiu jog šiuo metu literatūros sąraše turime daugiau, vėl prašau atleisti už leksiką, prisitaikėlių prie komunistinės diktatūros, bandžiusios išnaikinti mūsų tautą, nei vakariečių, laisvo pasaulio atstovų, tuo pačiu metu įkvėpusių laisve persismilkusius bytnikų ar hipių judėjimus. Kieno patriotą išaugins tokia literatūra? Nors esu optimistas, bet šiuo klausimu, deja, tenka matyti pustuštę stiklinę. Naujų lietuvių autorių kūrinių literatūros sąraše nė su žiburiu nerasi, o pasaulinių klasikų skurdoka. Tada pasidaro apmaudu, kad tas praplikęs senis rėkia, o ne kviečia kalbėtis, bet taip pat apmaudu, kad jaunuolis rieda elektriniu paspirtuku, o ne prašo pagalbos.

Stebuklas toks, kad interneto ir socialinių tinklų pagalba mes kuriame gana vakarietišką visuomenę, bet norint jai suteikti gausesnes gretas ir tikrai tvirtą pagrindą, reikia siekti ir vakarietiškos kultūros mokyklose. Ar tą visuomenę sukursime, ar teks bėgti į Madagaskarą? Laikas parodys. Tuo tarpu sveikinu visus abiturientus su „Madagaskaro“ gimtadieniu. Jūs esate pirma karta, už kurią ši pjesė jau vyresnė.